„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Remigijus Merkevičius: „Žinomo“ instituto – laikino sulaikymo „nežinomi“ („nenorimi žinoti“?) aspektai

Šiandieninėse masinėse medijose tiesiog mėgaujamasi žmonių sulaikymais. Tai tapo dienos sensacijomis.
Dr. Remigijus Merkevičius
Dr. Remigijus Merkevičius / Asmeninio archyvo nuotr.

Net kriminalinės justicijos elgesys įgavo tam tikrus stereotipus, tam tikrą tipišką elgesio modelį. Maždaug 9 val. ryto paskelbiama, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) sulaikė prokurorą ar teisėją, Lietuvos kriminalinės policijos biuras (LKPB) – advokatą, o Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT) sulaikė ūkininką ar verslininką ir pan.

Aukščiausi kriminalinės justicijos institucijų vadovai, kurstydami įtampą visuomenėje ir stengdamiesi išlaikyti masinių medijų dėmesį, maždaug apie pietus, specialiai tam surengtose spaudos konferencijose, pamiršdami ar ignoruodami sulaikytų asmenų nekaltumo prezumpciją (taigi pamiršdami ar ignoruodami Konstituciją) ir kitus fundamentalius principus, net „neprileidžia“ tokios minties, kad jų tiriamas įvykis gal net ne „nusikaltimas“ ar kad sulaikytieji žmonės gal nėra „nusikaltėliai“, kaitina aistras vardindami tariamos žalos dydį ar mąstą, tariamai nusikalstamos veikos vykdymo laikotarpį ir t. t. Polemizuoja atskirais kriminalinės teisės klausimais, nepamiršdami pastebėti, jog jau kažkada anksčiau jie į tai jau buvo atkreipę dėmesį, paslaptingai nutylėdami tam tikrus faktus leidžia kurti „sąmokslo teorijas“ ir t. t.

Po tokių akcijų iki dienos pabaigos, gal kitos dienos ryto vedamųjų, viešasis diskursas nebeturi kitų temų, tik šią. Viskas kaip garsiausiuose John Grisham kūriniuose. Lažybų bendrovėse tuoj, tikriausiai, bus galima „daryti statymus“ už tai, kas kokį „didesnį“ ar „garsesnį“ pareigūną, tarnautoją, verslininką ar menininką sulaikys. Ne taip „garsiai“ apie save „šnekančios“ specialiosios tarnybos taip pat kasdien sulaiko daugybę ne tokių „garsių“ žmonių. Tad „sulaikymų pramonė“ Lietuvoje sukasi visu greičiu, nepaisant jokių COVID-19.

Žmogaus laisvės atėmimas žinomas iš dar senesnių laikų nei senovės Romos teisė, tačiau ypatingą reikšmę jis įgyja tuomet, kai, viešai uždraudus žmogų kankinti ar žiauriai su juo elgtis, valdžios atstovams iš esmės nebeliko ką daugiau iš žmogaus atimti. Tik laisvę.

Lažybų bendrovėse tuoj, tikriausiai, bus galima „daryti statymus“ už tai, kas kokį „didesnį“ ar „garsesnį“ pareigūną, tarnautoją, verslininką ar menininką sulaikys.

Nuo tų laikų žmogaus laisvės atėmimas įgauna ypatingai daug spalvų ir atspalvių. Net pavadinimų jam prigalvojama įvairių: areštas, sulaikymas, suėmimas, pristatymas, laisvės atėmimas ir t. t. Tačiau sulaikymo esmė ir tikslai nelabai pakito – nuo ankstyvųjų viduramžių žmogaus sulaikymas yra efektyvi sąlyga išgauti jo prisipažinimą.

Laikinas sulaikymas, vykstantis baudžiamojo proceso kontekste, yra labai ryški Lietuvos kriminalinės justicijos kasdienybė. Deja, tačiau aiškios, viešai prieinamuose resursuose nepavyko rasti statistikos, kiek asmenų Lietuvoje kasdien ar kasmet yra sulaikoma pagal BPK 140 straipsnį ir kiek laiko jie praleidžia nelaisvėje.

Visgi, kad „sulaikymo pramonė“ Lietuvoje klesti, tą įrodo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos (VGTP) tarnybos 2019 metų duomenys. Laikinai sulaikyti pagal BPK 140 straipsnį ir jiems skirti valstybės apmokami advokatai buvo iš viso 14 168 asmenys. Iš jų po 48 val. į teismą atvesdinti buvo tik 2687 asmenys. Jų suėmimo skyrimą įtariamajam ar kaltinamajam klausimą, taip pat tiriant ir nagrinėjant bylas, kuomet įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas, sprendė jau teismas.

Iš statistikos matyti, kad laikini sulaikymai yra akivaizdžiai perteklinė priemonė, kurie viešajame diskurse yra apaugę įvairiais mitais. Dalį jų norėtųsi išsklaidyti.

Pirmas mitas – sulaikyti žmogų ir laikyti jį nelaisvėje galima 48 valandas.

Ne, visgi sulaikyti ir laikyti žmogų nelaisvėje galima tiek, kiek to reikalauja konkretus jo sulaikymo tikslas. Pavyzdžiui, tik tiek, kiek reikia nustatyti jo asmenybę ar kiek reikia atlikti būtinus tyrimo veiksmus arba, pavyzdžiui, jį apklausti ar atlikti neatidėliotiną kratą, ar tik tiek, kiek reikia šį žmogų nuvežti pas teisėją, kad šis išspręstų jo laisvės atėmimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą.

Daugeliu atvejų tam nereikia nė dienos ir prieš tai buvęs sulaikytasis turėtų „miegoti savo lovoje“. 48 valandos nėra „bet kokiu atveju taikytinas“ praktinis terminas. Tai Konstitucijoje ir įstatyme nurodytas maksimalus terminas, kurį išimtiniais atvejais žmogus gali būti laikomas nelaisvas be teismo leidimo.

Antrasis mitas – baudžiamosios valdžios institucijos sulaikyti žmogų gali „bet kada“.

Ne, priešingai – baudžiamosios valdžios institucijos sulaikyti žmogų gali tik tada, kai yra ir griežtai laikomasi įstatyme nustatytų sąlygų, pagrindų ir tvarkos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teisėta galimybė žmogų sulaikyti skiriasi priklausomai nuo to, ar žmogus yra sulaikomas užkluptas „nusikalstamos veikos padarymo vietoje ir laiku“ (lot. in flagrante delicto), ar ne.

Sulaikyti žmogų, užkluptą „nusikalstamos veikos padarymo vietoje“, kai jis daro nusikalstamą veiką ar yra ką tik ją padaręs, galima lengviau. Įstatymas tam numato platesnes galimybes, kurios ir yra pateisinamos šiuo nusikalstamos veikos „akivaizdumu“ ir būtinumu užkirsti jai kelią. Jei žmogų norima sulaikyti ne in flagrante delicto – ne „nusikalstamos veikos darymo vietoje ir darymo metu“, tą baudžiamosios valdžios institucijos gali daryti tik itin retais, išimtiniais atvejais.

Kitaip tariant, tik tada, kai tokį žmogų iš tiesų reikia ne sulaikyti keliolikai valandų ar porai parų, o reikia suimti ilgesniam laikui (tą leisti gali tik teisėjas), tačiau ikiteisminį tyrimą organizuojantis prokuroras neturi objektyvių galimybių dėl to nedelsiant kreiptis pas teisėją.

Prokuroro objektyvus negalėjimas (tokiu nėra nei prokuroro darbo krūvis, nei atostogos ar darbo dienos pabaiga) kreiptis pas teisėją, prašant įtariamą žmogų suimti, suponuoja ir pareigą motyvuoti, kodėl ir kokios konkrečios išimtinės sąlygos pateisina žmogaus laikiną sulaikymą. Taigi jei nuo nusikalstamos veikos padarymo yra praėjęs tam tikras laikas, įprastai žmogaus laisvę gali riboti tik teisėjas, o ne policijos ar kitų specialiųjų tyrimo tarnybų pareigūnai. Pastarųjų įsikišimas galimas tik itin retais, kraštutiniais atvejais.

Paprastai tariant, ką policijos ar kitos specialiosios tarnybos pareigūnas nuspręs su sulaikytu žmogumi daryti, kiek tai tęsis ir t. t., tas ir bus daroma.

Trečiasis mitas – sulaikymas yra įstatyme „aiškiai ir pakankamai“ reglamentuota teisinė procedūra, kuri užkerta galimybes tuo savivaliauti ar piktnaudžiauti.

Ne, laikinas sulaikymas Lietuvoje yra reglamentuotas per skurdžiai ir per abstrakčiai, palikdamas per didelę laisvę pareigūnų nuožiūrai. Baudžiamojo proceso įstatymas, leidęs žmogų sulaikyti, atimti iš jo laisvę, nenurodo net to, kas toliau turi būti daroma su faktiškai sulaikytu žmogumi. Tą įstatymas palieka baudžiamosios valdžios diskrecijai. Tad sulaikytas žmogus gali būti iš karto vežamas į areštinę, o gali būti iš karto ir nevežamas. Gali būti vežamas pas tyrimą atliekantį pareigūną, tačiau kada jis ten turi būti atvežtas, nenurodyta. Gali būti vežamas į kito tyrimo veiksmo, pavyzdžiui, kratos ar poėmio, atlikimo vietą, bet irgi nebūtinai ir t. t.

Paprastai tariant, ką policijos ar kitos specialiosios tarnybos pareigūnas nuspręs su sulaikytu žmogumi daryti, kiek tai tęsis ir t. t., tas ir bus daroma. Įstatymas ir kiti teisės aktai nesuteikia realios ir veiksmingos galimybės net žinoti, kur konkrečiu atveju yra baudžiamosios valdžios institucijos sulaikytas žmogus – areštinėje, pas tyrimą atliekantį pareigūną, o gal nuvežtas į mišką ar kitą atokią vietelę, kas su juo daroma – ar jis yra tardomas, o gal spaudžiamas, verčiamas kažką atlikti ar kažko neatlikti ir t. t.

Toks žinojimas šiai dienai yra neprieinamas net šio žmogaus advokatui. Taigi sulaikytas žmogus ir jo aplinka yra paliekami visiškoje nežinioje ir visiškoje priklausomybėje nuo baudžiamosios valdžios institucijų malonės.

Ketvirtas mitas – įstatyme numatyti sulaikymo teisėtumą užtikrinantys kontrolės mechanizmai.

Ne, formalus reikalavimas laikytis teisėtumo, institucijos ir pareigūnai, kurie tą turėtų kontroliuoti, žinoma, yra. Šis teisinis aspektas tam tikrose ribose patenka net į Seimo kontrolieriaus kompetenciją. Tačiau iš esmės visi šie teisiniai mechanizmai yra „teoriniai ar iliuziniai“. Nė vienas jų nėra toks, kuris „realiai ir veiksmingai“ apsaugotų žmogaus laisvę tada, kai ji yra neteisėtai atimama, kai žmogui yra būtina jo laisvės apsauga ar gynimas. Pvz., prokuroras, kuriam gali būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno atliktas laikinas sulaikymas, šį skundą gali nagrinėti 10 dienų, skaičiuojant nuo tos, kurią apskųstasis pareigūnas jam pateiks reikiamą medžiagą. Kaip minėta, laikinas sulaikymas pats savaime negali trukti ilgiau nei 2 paras.

Tiesiogiai mušti lyg ir nevalia, privatumas ir kitos teisės yra ribojamos slaptai, nuosavybės apribojimas „iš karto“ nesukuria grėsmės, tačiau juo nelabai pagąsdinsi.

Šiandieninė teisminė kontrolė, kurią turėtų įgyvendinti ikiteisminio tyrimo teisėjai, deja, bet negali būti pavadinta „realia ir veiksminga“. Greičiau nominalia. Pačioje policijoje ar kitoje specialiojoje tarnyboje teoriškai egzistuojantys mechanizmai net neverti platesnės diskusijos, nes žmogaus laisvę ribojantys neteisėtumai dažniausiai yra naudingi valstybinei kriminalinei justicijai, todėl niekas nesistengia „pjauti šakos, ant kurios sėdi“. O praktika rodo, jog net nustačius neteisėtą procesinį elgesį, apsiribojama jo „apsvarstymu darbo kolektyve“ ar „dėmesio atkreipimu“. Kažkur girdėta, ar ne?

Penktasis mitas – žmonės sulaikomi tik siekiant baudžiamojo proceso įstatyme numatytų tikslų.

Šiuo aspektu gal negalima kategoriškai teigti, jog ne. Tam tikrais atvejais tikriausiai taip, tačiau kriminalinėje justicijoje vis dar dominuoja praktika, kuomet sulaikymas yra tiesioginis siekio gauti prisipažinimą palydovas. Sulaikymas yra ginklas, gana greitai ir veiksmingai padedantis „sumedžioti“ prisipažinimą.

Kaip minėta, šiandieniniame gyvenime nelabai ką daugiau iš žmogaus liko atimti. Tiesiogiai mušti lyg ir nevalia, privatumas ir kitos teisės yra ribojamos slaptai, nuosavybės apribojimas „iš karto“ nesukuria grėsmės, tačiau juo nelabai pagąsdinsi. Tad belieka apriboti laisvę, izoliuoti žmogų, patalpinti jį į tokią vietą ar patalpą, kuri yra apsaugota nuo „pašalinių akių“ ir ... panašu, jog toliau galioja principas, kad „viskas, kas nutinka Las Vegas, ir lieka Las Vegas“.

Žmogaus mėginimai įrodyti, kad jį sulaikius buvo pažeistos jo teisės, kad jis buvo verčiamas kažką daryti, kad su juo buvo elgiamasi bjauriau nei su gyvuliu, kad jo parašas apklausos protokole neatitinka tikrojo jo žinojimo ar jo valios ir t. t., dažniausiai įvertinami tipine fraze, jog žmogus neįrodė, kad jo atžvilgiu buvo atliktas neteisėtas veiksmas. Baudžiamoji valdžia net nesuka sau galvos, o kaip gi įrodyti tai, kas vyko „už uždarų durų“ „Las Vegas“.

Remigijus Merkevičius yra advokatas „Merkevičius, Juonys ir partneriai“, Lietuvos advokatų tarybos narys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau