Tokia netikėta reklama leidyboje dažnai tampa koks nors nutikimas su knygos autoriumi – pradedant smagiais (pavyzdžiui, vedybomis) ir baigiant liūdnesniais (skyrybomis, įkalinimu) ar visai liūdnais, kaip mirtis. Tokių pavyzdžių galima rasti ir šiuolaikinėje Lietuvos leidyboje.
Nutikimas su V.Pranckiečiu primena, kokią svarbą knygos paplitimui turi autoriteto-politiko nuomonė. Ko gero, vienas garsiausių atvejų – JAV prezidentas R.Reiganas ir debiutinis amerikiečių rašytojo Tomo Clancy romanas ,,Raudonojo Spalio medžioklė“. Kai sykį žurnalistai paklausė, ką JAV prezidentas veikia laisvalaikiu, jis atsakė, jog negali atsiplėšti nuo skaitomos knygos ir paminėjo jos pavadinimą bei autorių. Kitą rytą iki tol mažai kam žinomas buvęs draudimo agentas T.Clancy pabudo pasauline įžymybe, o leidykla nespėjo gabenti į knygynus naujo romano leidimo.
Tiesa, V.Pranckiečio atvejis, ko gero, labiau iliustruoja vėlgi leidėjams gerai žinomą teiginį, kad blogos reklamos nebūna. Matyt, prasčiau vertinamo politiko pasisakymas apie knygą sulaukia didesnio dėmesio nei populiaresnio. Šiuo atveju įdomiau būtų panagrinėti, kokias pasekmes turėjo tai, kad 2013 m. savo meilę vienam romanui išpažino ir tuometinė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, ir prezidentė Dalia Grybauskaitė – tokia sėkmė aplankė Ernesto Hemingvėjaus romaną ,,Senis ir jūra“.
Internautų dėmesio labiau sulaukė Seimo pirmininkės pasisakymas, ir kol kas sunku pasakyti, kokią įtaką turėjo prezidentės pasirinkimas. Atsakyti gal gali leidykla ,,Baltos lankos“, bet, sprendžiant iš to, kad politikių meilė ,,Seniui ir jūrai“ paaiškėjo 2013 m. rudenį, o naujas romano leidimas pasirodė po metų, įtaka buvo gal ne tokia ir didelė.
Baigiant apie politikus ir blogą reklamą negalima neprisiminti dar vieno JAV prezidento.
D.Trumpas, iškoneveikęs Twiteryje Michaelo Wolfo knygą ,,Ugnis ir įniršis“, padėjo autoriui patekti į ,,Forbes“ sudarytą daugiausiai 2018 m. uždirbusių autorių sąrašą ir, matyt, prisidėjo prie to, kad knyga labai greitai pasirodė ir Lietuvoje.
Pateisinant V.Pranckietį galima priminti dar vieną leidėjus liūdinančią tiesą – vyrai prastesni skaitytojai nei moterys. Ko gero, Seimo pirmininko kaip grožinės literatūros skaitytojo karjeros pikas sutapo su vidurinės mokyklos baigimu, tad nieko stebėtino, kad jam taip apmaudžiai baigėsi akistata su G.Orvelu ir jo „Gyvuliu ūkiu“. Šiuo metu jau daug kam sunku patikėti, kad G.Orvelas nebuvo minimas mokyklinėse programose. Maža to, ko gero, vieninteliu viešu G. Orvelo paminėjimu sovietinės Lietuvos spaudoje buvo joje pagarsinti savo meto pagrindinio Lietuvos kompartijos ideologo Genriko Zimano apsilankymo JAV įspūdžiai. Be kitų dalykų jis rašė skaitęs knygą „1984“ – tokią nesąmoningą, kad jos autoriui vieta tik psichiatrinėje ligoninėje... Tad nieko nuostabaus, kad tiek V.Pranckiečiui, tiek ne vienam kitam sovietmečiu brendusiam dabartiniam politikui G.Orvelo vardas nieko nesako ir „Gyvulių ūkis“ asocijuojasi su žemės ūkio problemomis.
Matant, kokia įtaką knygos sėkmei kitąsyk turi politikai (be „Gyvulių ūkio“ dar galima prisiminti kokią sėkmę Jurgos Ivanauskaitės romanui „Ragana ir lietus“ atnešė Vilniaus savivaldybės draudimas prekiauti juo), leidėjams, ko gero, reikėtų sekant prezidentės globojama akcija „Knygų Kalėdos“ surengti savo akciją „Knygos politikams“ – sudaryti politikų sąrašą, labiau orientuojantis į jų reitingus (žinia, labiau į neigiamus) ir padovanoti jiems Kalėdų proga knygų (sykiu praplečiant ir jų literatūrinį akiratį), o abu sąrašus (ir politikų, ir knygų) „pamesti“ kokioje redakcijoje ar socialinių medijų platybėje, kur jis patektų žurnalistams į akis.
Kaip sakoma, geras daiktas neprapuola, ir, žiūrėk, gal dar kokią knygą aplankys panaši sėkmė, kaip „Gyvulį ūkį“, ir dar kokiai leidyklai (duok die, mažai ar vidutinei) šyptels savo kreiva šypsena panelė Sėkmė, kompensuodama valstybės paramą leidybai, kuri kuo toliau, tuo sunkiau prieinama leidykloms.
Remigijus Misiūnas yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius.
