Švietimo įstaigų bendruomenėms vis daugiau neaiškumų ir sumaišties kelia nuolatinės švietimo reformos, dėl kurių jau seniai visi yra pavargę ir nusivylę. Viena iš tokių yra niekada nesibaigianti mokyklų tinklo pertvarka. Jos metu mokyklos beveik išnyko kaimuose, sudarkyti tradiciniai mokyklų tipai miestuose, sukurta nereikalinga įtampa visuomenėje, savivaldybėse ir iššvaistytos lėšos.
Tačiau iš klaidų nepasimokyta. Vyriausybė 2021 m. pabaigoje vėl priėmė sprendimą dėl mokyklų tinklo pertvarkos, kuri prasidės jau šiemet.
Taupydami kokybės nepasieksime
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija mažas mokyklas, kuriose mokosi mažiau kaip 60 mokinių, siūlo nuo 2022–2023 mokslo metų likviduoti arba reorganizuoti. Jos galėtų tapti didesnių švietimo įstaigų padaliniais. Nuo rugsėjo 1 d. mokyklose neliks jungtinių 5–8 klasių. Laikinai bus leidžiama jungti po dvi pradines klases.
Neapgalvoti sprendimai yra priimti dėl mokinių skaičiaus gimnazijose. Jau nuo kitų mokslo metų 1–10 klasėse vienoje klasėje negalės būti mažiau nei 8 mokiniai, 3–4 klasėse – mažiau nei 12 mokinių. Pokyčiai taip pat numatyti formuojant III ir IV gimnazijos klases. Kitais mokslo metais rekomenduojama turėti ne mažiau kaip 21 mokinį III klasėje. Nuo 2024–2025 mokslo metų tai jau būtų privaloma. O 2026-2027 metais gimnazijos III klasėse turės būti ne mažiau nei 31 mokinys ir sudaryti ne mažiau kaip 2 klases.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija aiškina, kad šios mokyklų tinklo pertvarkos tikslas – pagerinti kokybiško bendrojo ugdymo prieinamumą, sumažinti atskirtį tarp skirtingų socialinių grupių žmonių, stiprinti mokyklų tinklą ir efektyviau naudoti mokymo lėšas. Tačiau jau dabar aišku, kad planuojami praktiniai pertvarkos žingsniai prieštarauja šiam tikslui ir kelia daug abejonių, yra nepamatuoti ir nepagrįsti. Akivaizdu, kad visiškai neatsižvelgiama į konkretaus regiono specifiką, socialinius ir kultūrinius poreikius, dokumentuose paminėti švietimo tikslai tik deklaruojami, o viską lemia finansiniai ir ekonominiai rodikliai. Iš dalies galima sutikti, kad mokyklų tinklo optimizavimas leis sutaupyti lėšų, tačiau tai nepagerins ugdymo kokybės. Juk tai ne pirma švietimo įstaigų tinklo pertvarka, tačiau udgymo kokybe vis dar esame nepatenkinti. Todėl nėra jokių įrodymų, kad sustambinus mokyklas ir klases, pagerės ugdymas, tad dėl to dar reikėtų diskutuoti.
Lietuvos švietimo reformatoriai labai dažnai remiasi kitų valstybių patirtimi. Šiuo metu laikoma, kad viena iš geriausių ir efektyviausiai veikiančių yra Suomijos švietimo sistema. Ten nėra teisės aktų, kuriais būtų nustatomas klasės dydis – mokyklų steigėjai patys priima sprendimus dėl to,
kokio dydžio klases sudaryti. Suomijoje savivaldybės gali laisvai priimti sprendimus dėl mokyklų tinklo optimizavimo, atsižvelgdamos į savivaldybėje gyvenančių žmonių poreikius. Tai reiškia, jog savivaldybės savarankiškai priima sprendimą dėl mokyklos uždarymo, reorganizavimo ar naujos mokyklos steigimo. Siekiant kokybiško ugdymo mokymosi planai Suomijoje yra lankstūs – mokytojai gali laisvai spręsti, kaip rengti mokinius. Pastarųjų vidinė motyvacija yra vienas iš svarbiausių veiksnių, todėl ugdymo procesas yra laikomas veiksmingu, kai daugiausia dėmesio skiriama vidinės motyvacijos paieškai ir vystymui. Taip pat daug dėmesio skiriama švietimo pagalbai.
Suomijos patirtis akivaizdžiai rodo, kad įvairus didelių ir mažų švietimo įstaigų tinklas turi daugiau pranašumų negu trūkumų. Manau, kad vertinant Lietuvos mažas kaimo mokyklas, svarbiausiu kriterijumi taip pat negali būti lėšų taupymas ir formalus mokinių pasiekimų vertinimas. Tokios ugdymo įstaigos suteikia žymiai didesnę vidinę motyvaciją ir yra saugesnės, ypač pradinių klasių mokiniams. Be to, visais laikais laikėmės nuostatos, kad pradinukui mokykla turi būti kuo arčiau namų. Joje kiekvienas vaikas yra matomas, žinomas ir daugiau dėmesio skiriama specifiniams poreikiams. Mažesnėse klasėse mokiniai saugiau jaučiasi. Kita vertus, abejonių kelia kategoriškas reikalavimas – panaikinti jungtines klases. Pavyzdžiui, jungtinės klasės pagrindinėje mokykloje sėkmingai veikia Estijoje. Suomijoje ir kitose Skandinavijos valstybėse nėra jungtinių klasių, tačiau pagrindinėse mokyklose skirtingų klasių mokiniai kartu mokosi istorijos, daro bendrus projektus. Tai daroma ne siekiant sutaupyti lėšas, bet pasiekti geresnių ugdymo rezultatų.
Vien betono nepakaks
Švietimo ir mokslo ministerija, akcentuodama ugdymo kokybės gerinimą, visiškai nekalba apie alternatyvias nedideles mokyklas ir įvairius mokymo modulius, kurie pastaruoju metu yra plačiai taikomi pasaulyje. Pagaliau pamirštame svarbiausia, kad ugdymo kokybei pagerinti esminis veiksnys yra geras mokytojas. Tačiau nesimta jokių realių priemonių, kad į mokyklas ateitų daugiau jaunų ir profesionaliai parengtų mokytojų. Mokyklų tinklo pertvarkos rengėjai sako, kad šiandien dėl nedidelių darbo krūvių sunku pritraukti gerus mokytojus į kaimo mokyklas. Tą problemą iš dalies spręstų kelių mokomujų dalykų mokytojų rengimas, apie kurį kalbame jau daug metų.
Džiaugiamės, kad ES struktūrinių fondų lėšomis daug kur renovavome kaimo mokyklas, jos aprūpintos šiuolaikinėmis mokymo priemonėmis ir įranga. Tik to negalima pasakyti apie visas gimnazijas. Todėl, ar nevertėtų pasvarstyti galimybę mokinius ir mokytojus iš perpildytų didelių mokyklų geltonaisiais autobusiukais atvežti į mažas mokyklas. Juk tokių pavyzdžių, kai vaikai iš didesnių miestų važiuoja mokytis į mažesnes kaimo mokyklas jau turime Šiaulių rajone ir kitur. Šiandien daug diskutuojame apie migracijos sumažinimą ir jaunų žmonių sugrįžimą į regionus. Tačiau jeigu čia nebus mokyklos, tuomet nesitikėkime, kad jauni specialistai atvyks, o ir vietinis jaunimas po studijų pasiliks didžiuosiuose miestuose arba emigruos. Ir taip sunaikinsime mūsų krašto tradiciją – išsaugoti regionų savitumą ir jų kultūrinį tapatumą.
Grėsmė, įgyvendinant šią mokyklų tinklo pertvarką, iškyla miestelių ir kai kurių savivaldybių centrų gimnazijoms, nes ateityje bus privaloma suformuoti ne mažiau kaip po dvi III gimnazijos klases. Tai reikštų visišką kaimo gimnazijų sunaikinimą, nes ten ir vienai klasei ne visada mokinių užtenka. Tam tikros išimtys būtų taikomos 30 kilometrų nuo kitų įstaigų nutolusioms mokykloms. Tačiau neatsižvelgiama į tai, kad dažnai mokiniai jau dabar važinėja 10–15 kilometrų iki mokyklos. Vadovaujantis tokia logika, kelias iki mokyklos pailgėtų dar 30 kilometrų.
Pamirštame, jog mokiniai, pavežėjami į toliau nuo namų esančias mokyklas, turi ribotas galimybes dalyvauti neformaliojo ugdymo(si) užsiėmimuose mokykloje ir už jos ribų, mokykloje organizuo-jamuose renginiuose, nes gyvena toli nuo mokyklos. Visa tai riboja kaimo vaikų socialinio mobi-lumo galimybes. Manau, kad mokyklos pasiekiamumas tampa problema ir platesne prasme – gali padaugėti vaikų, iškrentančių iš švietimo sistemos.
Nerimą kelia ir tai, kad jau startuojanti mokyklų tinklo pertvarka dar labiau padidins atskirtį tarp skirtingų socialinių grupių žmonių. Nuo 2024 metų turi būti sudarytos sąlygos specialiųjų ugdymo(si) poreikių turintiems mokiniams lankyti artimiausią pasirinktą darželį ar mokyklą. Situacija šiuo metu yra labai sudėtinga, nes bendrojo ugdymo mokyklose jau dabar trūksta apie keturis tūkstančius švietimo pagalbos specialistų, taip pat socialinių pedagogų ir mokytojų padėjėjų. Sunkiai įsivaizduojama, kaip mokiniai, turintys sudėtingų sutrikimų, bus ugdomi dar didesnėse mokyklose ir jų klasėse be tinkamų šiam darbui specialistų. Dar labiau atskirtį padidins šiemet jau pradedama įgyvendinti ,,Tūkstantmečio mokyklos“ programa, nes pagal atrankos kriterijus matome, kad jos dalyviais galės tapti tik stiprios ir didelės mokyklos. Kaimo ar nedidelės mokyklos ir vėl bus atstumtos.
Dar didesnę nuostabą kelia tai, jog vykdant mokyklų tinklo pertvarką, išimtys dėl mokinių skaičiaus klasėse ir apskritai mokyklose padarytos privačioms mokykloms, motyvuojant, kad tėvai patys moka už mokslą. Bet mokinio krepšelio lėšas jos gauna iš valstybės biudžeto. Taigi didesnes pajamas gaunančių tėvų vaikai gaus geresnę ugdymo kokybę. Tai dar kartą patvirtina, kad lygių galimybių ir sąlygų sudarymas yra tik deklaracija.
Švietimo įstatyme numatyta, kad mokiniui suteikiama galimybė pagal gebėjimus ir polinkius rinktis švietimo programas, skirtingus jų variantus, švietimo programų modulius, dalykų kursų programas. Mokinys taip pat renkasi švietimo programą vykdančią mokyklą, kitą švietimo teikėją, mokymosi formą. Todėl pagrįstai kyla daug abejonių ir klausimų, ar vykdydami naująją mokyklų tinklo pertvarką mes atsisakome šių svarbiausių švietimo vertybių ir principų.