Remigijus Šimašius. Eso, Via Lietuva, Vertas ir kitų pavyzdukų žala Lietuvai

Yra tokia streiko forma – itališkas streikas, kai viskas sužlunga, nes streiko dalyviai dirba labai kruopščiai, tik pagal procedūras, ir nieko nepraleisdami. CŽV 1944 metais išleido net sabotažo vadovėlį (tiek efektyvų, kad išslaptino tik po pusšimčio metų), kuriame irgi pasiūlė metodiką kaip saugiai, be rizikos sabotuoti nacius – tiesiog viską daryti pagal procedūras niekada nuo jų nenukrypti, ir dar kiek įmanoma dažniau pasitikslinti kaip tiksliai veikti, kad nepadarytum klaidos.
Remigijus Šimašius
Remigijus Šimašius / Lukas Balandis / BNS nuotr.

Dabar tokia sabotažo forma įsigalėjo ir tapo sistemos dalimi. Turbūt visi esame susidūrę su tokio sabotažo vykdytojais. Pasidalinsiu vienu savo pavyzdžiu, kuris nano lygmenyje panašus į Teltonikos atvejį. Prieš dvidešimt metų gyvenau priemiestyje ir norėjau susiderinęs su kaimynais pasodinti kaštonų alėją. Tačiau keliolikos metrų pločio ruože tarp važiuojamosios dalies ir mano sklypo buvo kelio apsaugos zona, dujotiekio apsaugos zona, vandentiekio apsaugos zona, elektros apsaugos zona, ir dar kažkokia apsaugos zona, kurių saugotojai visi kaip sarginiai šunys sakė – medžiams ne. Argumentai, kad medžiai gali pažeisti nebent vandens trasą – nepadėjo.

Buvau įkyrus paukštis, tad visgi susiderėjau, kad jei pasodinsim tiksliai ant zonų susiglaudimo taško, tai ta kelių centimetrų paklaida bus toleruojama, ir medžių nepjaus. Medžiai ten žaliuoja. Buvau atkaklus bei įkyrus ir Vilniuje, tad jie miesto gatvėse irgi žaliuoja, kur buvo „negalima“. Ir dar daug tokių „negalima“ pavyko perlaužti. Kai ko ir nepavyko.

Deja, mes ne tik visi esame buvę tokio sabotažo aukomis, bet dažnai esame priversti būti ir tokio sabotažo bendrininkais. Šis sabotažas efektyvus būtent dėl to, kad jis saugus sabotuotojui. Vargšai Via Lietuva derintojai būtų dešimtis kartų nuskalpuoti vadovų ir politikų, jei būtų derinę panašius projektus. Ir Eso derintojai taip pat – kitais analogiškais atvejais, kai leido pažeisti apsaugos zonų šventumą – net ne savo sklype, o ką jau kalbėti jei savo! Juk mes vis dar baudžiame kūrybingą ir klaidas kartais padarantį, o ne taisyklių besilaikantį ir nei kiek nemąstantį. Baudžiame už procedūrinę klaidą siekiant rezultato, o ne už rezultato sužlugdymą.

Problema – gyvuoja visu savo bjaurumu. Ir ji vadinasi „ne mano kiemas – ne mano problemos“. Visoms toms institucijoms tiesiog dzin yra bendri tikslai. Joms vienodai, kad didžiuliai žemės plotai nepanaudojami realiai niekam, ir kad tai kainuoja neišnaudotas galimybes, pinigus, bjauroja estetiką. Norintys kažką prasmingo padaryti yra užkankinami ir užklampinami biurokratijos pelkėje. Ir naują kabelį kelio apsaugos zonoje (kuris netgi kaip kelio sklypas įformintas pagal visą biurokratinio rojaus užmanymą!) norinti nutiesti Teltonika. Ir krūmą Eso apsaugos zonoje norinti pasodinti močiutė.

Esu patyręs tai savo kailiu būdamas meru ar prieš tai ministru. STT (nors ji taisosi), VTSPI, KPD ir kitokių raidžių porižiūrinčios institucijos rūpinasi kodėl per kūrybiškai taikomos taisykles, kodėl neklausoma specialistų, bežiūrinčių tik savo daržo, kodėl netarkuojami padariusiieji procedūrinę klaidą. Ir, aišku, kodėl skriaudžiami biurokratai, kurie nedaro klaidų (nes nedaro, tiesą sakant, nieko).

Ką matome dabar – Eso stumia ant Via Lietuva, Via Lietuva ant Eso, Lietuva ant biurokratų, biurokratai ant teisės aktų. Rezultatas – tipinis zombio tipo organizacijai kai dėmesio procedūroms daug, o tikslams – nulis. Ir pasiektų tikslų tuomet dėsningai – irgi nulis.

Geroji dalis – kad šią kovą su biurokratija galima laimėti, jei ją bent kovoji. Ateinanti Vyriausybė turi šansą bent jau pabandyti sukurti normalesnę sistemą. Kaip kažkada Vyriausybei kurioje ir aš pats dirbau – pavyko pramušti pokyčius, po kurių 2011 metais du trečdaliai verslininkų apklausoje pasakė, jog pajuto, kad verslo priežiūros institucijos dirba efektyviau ir draugiškiau. Nebuvo lengva, bet nemažai tada pavyko.

Per tą laiką vėl apsileidome, pametėme ambiciją. Reikia naujo vajaus vėl. Ir ačiū Teltonikai, kad davė impulsą šiam vajui. Nebus lengva su juo. Tačiau pradžiai būtini du gana paprasti pakeitimai. Pirma, kad visos reguliuojančios institucijos ir infrastruktūrinės įmonės turėtų savo misiją ir tikslus, apibrėžtus ne per procedūras („vykdome teisės aktų reikalavimus“), bet per naudą visuomenei, išreikštus viešais rodikliais.

Antra, visos reguliuojančios institucijos būtų vertinamos ne tik pagal tai, kaip vykdo procedūras, ir kaip pasiekia savo tikslus, bet ir kaip prisideda prie kitų svarbių visuomenės tikslų pasiekimo.

Padarius šiuos žingsnius dėl krypties – lauktų konkretus darbas tai įgyvendinti. Tik tuomet galime tikėtis, kad ir megaprojektai, ir paprastų žmonių kaimyniškos iniciatyvos, ir viskas kas per vidurį tarp to nebeklimptų biurokratijos pelkėje. Pavyzdukai, dirbantys visose institucijose bus nuostabūs, jei jie gaus tinkamus signalus, tinkamus tikslus, ir tinkamą saugumą, kad galėtų dirbti vardan visuomenės, o ne vardan biurokratijos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų