Šiandien išleisdami savo ūgtelėjusius vaikus į darželius, mokyklas užduokime sau klausimą – ko mes tikimės? Kad vaikas saugiai praleis dieną suaugusiųjų globoje, o mes galėsime ramiai eiti į darbą? Kad mūsų nenuorama bus sutramdytas, išmokytas ir parengtas gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvename mes? Kad bus paruoštas universitetui, kurį sėkmingai baigs ir susiras padorų darbą?
Man atrodo, kad turėti tokius norus – per maža. Disciplina, saugumas, pagarbūs santykiai, pareigingumas, dalykinis paruošimas – tik dalis tikslų, kuriuos turime kelti sau ir mokyklai.
Mokykla (žinoma, nenuimu atsakomybės nuo tėvų ir šeimos) daug lemia, ar vaikas bus kūrybingas, ar jo talentai išsiskleis ir nebus sugniuždyti, ar jis bus laimingas, ar galės sėkmingai kurti savo ir aplinkinių gerovę.
Kad tai įvyktų, mokytojams tenka titaniškas uždavinys. Viena vertus, reikia pasiekti kad vaikas išmoktų to, „kas priklauso“. Šiandien tai nebėra tik skaityti, rašyti, skaičiuoti. Iki šiol esu dėkingas savo klasės auklėtojui, kuris net sovietiniais laikais mus, antrokus, nusivedė į vaikišką kavinę ir praktiškai pamokė, kaip laikyti peilį ir šakutę, kaip pristumti kėdę mergaitei ir kaip civilizuotai elgtis prie stalo.
Šiandien užduotis pasiruošti gyvenimui apima daugybę dalykų. Tai – turėti drąsos eksperimentuoti, nebijoti klysti ir mokytis iš klaidų, atsakingai ir kūrybingai dirbti vienam ir komandoje, laisvai bendrauti ir spręsti konfliktus, sėkmingai naudoti technologijas net tose srityse, kurios nebuvo laikomos „technologinėmis“ – ar tai būtų gimtoji kalba, ar istorija. Galiausiai – būti žmogumi, kuris turi ne tik galvą, bet yra ir fiziškai stiprus.
Šios dienos pasauliui reikia žmonių su netikėtomis idėjomis, nestandartiniu požiūriu, kurie gali nuspėti ateities tendencijas ir poreikius, susikurti sau darbo nišą neapibrėžtų kompetencijų jūroje.
Kita vertus, mokytojams primenama nepaversti vaikų vienodais robotukais, kurie puikiai paruošti egzaminui ir gyvenimui, tačiau negali pasiūlyti aplinkiniams nieko originalaus.
Šios dienos pasauliui reikia žmonių su netikėtomis idėjomis, nestandartiniu požiūriu, kurie gali nuspėti ateities tendencijas ir poreikius, susikurti sau darbo nišą neapibrėžtų kompetencijų jūroje. Todėl tenka priprasti, kad mokymo programų klasėje bus tiek, kiek yra vaikų, kad, pavyzdžiui, istorijos žinias vienas atras per sportą, kitas – per kulinariją, trečias – per meną, architektūrą, gamtos pažinimą, karybą, verslą ir daugybę kitų dalykų.
Dar kartą sakau – uždavinys titaniškas. Tad padėkokime ir padėkime mokytojams – dirbantiems mokykloje ir sutiktiems gyvenimo universitetuose – už tai, kad jie imasi to uždavinio, kad padeda bent dalį jo išspręsti. Padarykime viską, kad šie mokytojai atrastų savo vietą vaiko širdyje, kad būtų gerbiami ir vertinami.
Ir neužmirškime, kad šis titaniškas uždavinys kartais sprendžiamas labai paprastai. Pavyzdžiui, kūno kultūros mokytojas kartais leisdavo man su klasiokais vietoj bėgimo stadione žaisti šachmatais, nes mes, berniukai, bet kokiu atveju kasdien sportuodavome.
O dabar mano antroko sūnaus mokytojai skatina pradinukus koridoriuje ant grindų išpaišytos lentos stumdyti didžiules tų pačių šachmatų figūras ir taip ieškoti teisingo ėjimo. Pastebėti tai, kas teikia vaikams pažinimo džiaugsmą ir skatina atrasti nepažintas teritorijas – tikro mokytojo talentas.
Rugsėjo pirmosios proga prisiminkime, kad mokykla neturi būti vieta, kurioje saugiai pabūna vaikai, kol suaugusieji dirba, kad tai nėra vieta, kur vaikams į galvą kemšama informacija. Mokykla turi būti vieta, kurioje auga mūsų talentai – kūrybingi, laimingi, stiprūs ir laisvi žmonės.
Remigijus Šimašius yra Liberalų sąjūdžio Vilniaus skyriaus pirmininkas, Seimo narys
