Raketų ir bepiločių orlaivių atakų tikimybė, chaotiški elektros energijos tiekimo nutraukimai, šaukimo praktika, kai vyrai mobilizuojami darbo vietoje, sienų blokados ir daugelis kitų problemų jau dabar apsunkina privačių užsienio investicijų atėjimą į Ukrainą.
Ne kartą mačiau, kaip pakertamas susidomėjimas net tų įmonių, kurios buvo pasirengusios pasinaudoti turimomis galimybėmis, kai jos pamato savo vyriausybių patarimus nevykti į Ukrainą.
Turėdamas šiek tiek nuovokos ir sekdamas karo situaciją, žinau daug pavojų ir nepatogumų, kurie šiandien manęs, kaip ir kitų, laukia Ukrainoje. Tikrai griežtai negalima lankytis okupuotose teritorijose. Man tai ypač akivaizdu, nes jau daugiau nei penkerius metus esu persona non grata Rusijoje, o dabar man iškelta ir baudžiamoji byla už tai, kad eidamas mero pareigas sovietų kareivių skulptūras pašalinau iš Vilniaus viešųjų vietų. Aišku, kad labai pavojinga priartėti prie fronto linijų.
Yra skirtumų tarp rytinės, centrinės ir vakarinės Ukrainos dalių. Kiekvienas asmeniškai turime vadovautis duomenimis ir sveiku protu. Gerai būtų, jei tai darytų ir vyriausybės.
Vakarų vyriausybės kalba apie didelę paramą Ukrainos ekonomikai ir iš tikrųjų ją remia. Tačiau trūksta sveiko proto suprasti, kokia didelė yra Ukraina ir kokia skirtinga yra saugumo situacija įvairiose šalies dalyse.
JAV Valstybės departamentas tiesiog pataria savo piliečiams nevykti į Ukrainą. Tą patį rekomenduoja Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Australijos, Lietuvos ir daugumos kitų šalių vyriausybės. Tik Jungtinė Karalystė yra šiek tiek švelnesnė – ji pataria nevykti į okupuotas teritorijas ir vengti visų nebūtinų kelionių į likusią Ukrainos dalį.
Maskvos Raudonoji aikštė yra daug pavojingesnė bet kuriam Vakarų piliečiui nei Kyjivo Maidanas.
Gana sunku suprasti, kodėl tokios šalys kaip JAV taiko tokį patį atsargumo lygį kelionėms į Ukrainą kaip ir kelionėms į Rusiją, kai būtent Rusija, o ne Ukraina yra šalis, kuri grobia JAV piliečius. Taip pat sunku suprasti, kodėl Baltijos šalys taiko tokį patį atsargumo lygį kelionėms į Ukrainą kaip ir kelionėms į Rusiją, kai yra daugybė paskelbtų ir nepaskelbtų baudžiamųjų bylų jų piliečiams už sovietinių-rusiškų okupacijos simbolių pašalinimą.
Maskvos Raudonoji aikštė yra daug pavojingesnė bet kuriam Vakarų piliečiui nei Kyjivo Maidanas. Galime pradėti derybas dėl priėmimo į ES – tai puiki žinia. Galime skirti pinigų ekonomikai ir investicijoms.
Galime suteikti karo draudimą investicijoms Ukrainoje. Tačiau norint visa tai įgyvendinti, reikia, kad žmonės atvyktų į Ukrainą ir vykdytų verslą. Ne tik vyriausybių, bet ir prekybą, investicijas bei darbą. Tad mūsų vyriausybėms jau tikrai laikas persvarstyti savo patarimus dėl visiško nekeliavimo į Ukrainą, ir būti šiek tiek tikslesniems.
