Pateiksiu kelias iliustracijas iš tikro gyvenimo. Pavyzdžiui, įsimyli Lietuvą į ją likimo atblokštas koks šaunus jaunuolis iš Urugvajaus. Moka lietuvių kalbą, žino jos istoriją, yra jos patriotas, didesnis nei daugelis lietuvių. Kas jam nutinka – ogi nieko. Jis ilgai vaikšto po biurokratines kontoras, mėnesių mėnesius laukia atsakymo, ar galės čia gyventi ir dirbti. Legaliai dirbti negali, nelegaliai nenori. Neturėdamas darbo negali gauti leidimo laikinai gyventi. O neturėdamas tokio leidimo pagal Šengeno taisykles yra priverstas periodiškai išvykti į užsienį.
Ką reiškia tokia tvarka? Praradimus. Viena vertus, lietuvius mielai išsiunčiame laimės svetur ieškoti ir kitur integruotis. Kita vertus, žmones, kurie sėkmingai integruojasi atvykę į Lietuvą, užsispyrusiai bandome išspirti lauk.
Viena vertus, lietuvius mielai išsiunčiame laimės svetur ieškoti ir kitur integruotis. Kita vertus, žmones, kurie sėkmingai integruojasi atvykę į Lietuvą, užsispyrusiai bandome išspirti lauk.
Kitas atvejis. Lietuvos pilietis sudaro santuoką su ne Europos Sąjungos piliečiu. Bent du žmones, kurių žmonos yra Ukrainos pilietės, pažįstu asmeniškai. Abiem atvejais ta pati istorija – tai reikia parodyti, kad darbą turi, kad sąskaitoje pinigų stabiliai pasipildo ar dar ką nors. Net nekalbu apie tai, kad, kaip teigia šiuos kelius mynę, internetinė registracija vizai gauti yra įjungiama tik iš anksto neskelbiamomis tam tikrų dienų tam tikromis valandomis.
Ką mes tuo pasiekiame? Kartu norinti gyventi šeima vargsta biurokratijoje, švaistomi mūsų pinigai tuštiems valdžios apsisukimams, šeima keiksnoja Lietuvą, nors ją myli ir nori joje įsikurti. Arba dar labiau šalį keiksnoja apsisprendusieji gyventi kitur. Apie minėtus atvejus pranešiau Vidaus reikalų ir Užsienio reikalų ministerijoms bei Migracijos departamentui. Netikiu, kad valstybės institucijoms šios problemos yra naujiena, tačiau viliuosi, jog tai padės priimti sprendimus.
Dar vienas atvejis – užsienyje gimęs lietuvis, kuriam tėvai parinko kitą pilietybę. Jei jis nori atvykti į Lietuvą, nepaisant teoriškai „supaprastintos tvarkos“, jis traktuojamas kaip visiškai svetimas – turi gauti vizą, leidimą gyventi. Teoriškai gali būti bet kada išsiųstas atgal, jei kur neatsargiai greitį viršijo ir tai tarnyboms pasirodė svarbu. O Konstitucijos preambulė kalba apie tai, kad kiekvienas lietuvis turi prigimtinę teisę apsigyventi Lietuvoje. Ką mes pasiekiame tokiu Konstitucijos traktavimu? Turbūt tai, kad mažiau jaunuolių atvyksta į savo tėvų žemę kalbos įgūdžius atnaujinti, studijuoti, o gal ir nuolat čia gyventi bei dirbti.
Noriu pabrėžti, kad teoriškai, „ant popieriaus“ nėra taip blogai. Seime neseniai priėmus Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimus gal bus dar gražiau. Tačiau pakalbėjus su aktyviais žmonėmis tampa akivaizdu, kad sunkiai suvokiami biurokratiniai viražai vis dar klampina. Kaip sako į Lietuvą sugrįžęs motyvuotas, puikiai lietuviškai kalbantis Australijos lietuvis G.Radzivanas (jo seneliai gimė Lietuvoje) – „dėl sugrįžimo dar yra šiokių tokių neaiškumų – dėl vizos, dėl darbo leidimo“. Žinant realias problemas, jis yra labai mandagus...
Dar vienas atvejis – turtingas investuotojas ieško, kaip su savo verslu patekti į ES rinką. Svarsto, kad reikia ar gamyklą Europoje statyti, ar bent jau įsteigti prekyba užsiimantį padalinį. Susisiekimas, kvalifikuoti darbuotojai, galimybė susikalbėti savo kalba, mokestinė aplinka, darbo santykiai – viskas daro įtaką sprendžiant, kurioje šalyje apsistoti ir investuoti.
Tačiau viena yra aišku – bus įsikuriama ten, kur leidžiama gyventi, ir kur tai galima padaryti su kuo mažiau biurokratijos. Visi tai žino ir viešai ar nelabai viešai, jei nesi nusikaltėlis, de facto suteikia vizas, už didesnių sumų investavimą leidžia nuolat gyventi šalyje. Mes gi apsimetame, kad tai nerūpi. O tie simboliniai palengvinimai, kurie taikomi turintiems čia būstą ar įmonę, neretai sulaukia migracijos pareigūnų nepasitenkinimo.
Susidaro įspūdis, kad viena šokio ant ledo pora gali visą Lietuvos konstitucinę santvarką sugriauti.
Galiausiai, kaip mes elgiamės, kai koks žmogus garsina ar nori garsinti Lietuvos vardą? Kai kuriais atvejais galimybė tokiam asmeniui suteikti Lietuvos pilietybę yra tiesiog pagarbos išraiška. Kitais atvejais, kas tinka ir kalbant apie žymiąją lietuviškai amerikietišką šokėjų ant ledo porą D.Stagniūną ir I.Tobias, nesuteikus pilietybės kartu netenkama galimybių Lietuvos vardą garsinti dar labiau. Tos galimybės neįgyja ne tik užsienietis, bet ir Lietuvos pilietis.
Susidaro įspūdis, kad viena šokio ant ledo pora gali visą Lietuvos konstitucinę santvarką sugriauti... Tačiau to pasekmės – Lietuvos vardas garsinamas mažiau, talentai stumiami iš Lietuvos, o Lietuva formuoja ne drąsios, o penkiais skląsčiais nuo pavasario vėjelio užsisklendusios Lietuvos įvaizdį. Konstitucija ir Konstitucinis Teismas šiais klausimais gana griežti.
Beanalizuodami, kas yra ypatingi nuopelnai valstybei (ir už ką išimties tvarka suteikiama Lietuvos pilietybė), pasiklydome tarp trijų pušų. Kada, kokie ir kaip apsireiškiantys tie nuopelnai turi būti? Todėl kartu su kolegomis Seimo nariais įregistravau Pilietybės įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūlome įteisinti naują sąvoką – „Lietuvos vardo garsinimas“. Ji ir būtų pagrindas prezidentui suteikti Lietuvos pilietybę išimties tvarka. Lietuvos pilietybė neturi tapti prekė, bet tai nereiškia, kad reikia užsidaryti nuo pasaulio ir užtrenkti duris tiems, kurie gali garsinti Lietuvą.
Kažkada M.Drobiazko buvo suteikta Lietuvos pilietybė ir sportininkė puikiai įrodė, kad tai buvo tinkamas žingsnis. Taip ir dabartinėms-būsimosioms sporto (o taip pat – meno, mokslo) žvaigždėms turėtume suteikti realių galimybių tapti Lietuvos piliečiais. Jeigu tik jie yra integravęsi į Lietuvos gyvenimą, net jei dar puikiai nekalba lietuviškai, net jei vardą tik pradeda garsinti, net jei šiuo metu gyvena užsienyje.
Siūlomas Pilietybės įstatymo pakeitimas aktualus ne tik sportininkams. Nežinau, ar kas gali pasakyti, kad Lietuva nukentėjo, o ne praturtėjo, kai pilietybę suteikė, pavyzdžiui, žymiausiai Rusijos balerinai M.Pliseckajai, kuri atsidėkodama ne kartą pabrėžė savo prisirišimą prie Lietuvos ir ją visokeriopai gyrė.
Užkampis ne visada blogai. Gerai, kai lieki atokiau karo ar kitų nelaimių akivaizdoje. Tačiau nemanau, kad Lietuva norėtų įsitvirtinti kaip ekonominis, kultūrinis ar sportinio gyvenimo užkampis. Tai neįdomu, nepagarbu, neapsimoka. Tad leiskime, kaip Konstitucija ir sako, lietuviams laisvai apsigyventi tėvų žemėje, šeimoms laimingai gyventi kartu Lietuvoje, investuotojams kurti darbo vietas čia, o talentams – gauti Lietuvos pilietybę, ypač kai jie garsina Lietuvą.
Remigijus Šimašius yra Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotojas, Seimo narys
