Taigi, kur problemos, kad vis girdim apie tuos besarmačius, ir ką daryti, kad tų problemų neliktų?
Yra problemų keliose (ne visose) įkalinimo įstaigose. Sunku (nors įmanoma) nelegalių daiktų kontrolę užtikrinti visur, ypač su dabartiniu įstaigų pobūdžiu. Gerai, kad pagaliau aišku, jog problemose lokalizuotos keliose įstaigose, o ne visose. Akivaizdu, kad sukčiai sėdi ne tik pataisos namuose (kur sukčių daugiau todėl, kad ten daug dyko buvimo) , bet ir laisvėje. Prie nelaisvės namų dar grįšim, tačiau eikime prie esmės.
Kad neapsimokėtų net bandyti
Kas įvyksta, kai atsakingas žmogus praneša policijai apie bandymą sukčiauti ar reketuoti telefonu? Pasiūloma ateiti į komisariatą ir parašyti pareiškimą. Kiek ateina? Beveik niekas.
Pirma, kas įvyksta, kai atsakingas žmogus praneša policijai apie bandymą sukčiauti ar reketuoti telefonu? Pasiūloma ateiti į komisariatą ir parašyti pareiškimą. Kiek ateina? Beveik niekas.
Net jei pareiškimą rašyti siūloma tik tam, kad būtų išsiaiškinta, ar pradėti baudžiamąją bylą, o pats pranešimo faktas užfiksuotas ir naudojamas tolesnių nusikaltimų sutrukdymui (policija tikina, kad taip), skambinantysis to nesuvokia. Jei nesuvokia, tai nežino ar jo pranešimas buvo panaudotas, jei nežino, tai ir kitiems papasakoja. Galutinis rezultatas – skambinančių apie sukčius daug mažiau nei bandymų sukčiauti. Nusikaltimai pasislėpė po nesustyguotų procedūrų antklode ir klesti toliau.
O kaip galėtų būti? Manau, būtų veiksminga paprasta schema. Paskambini, kad iš tokio telefono mane bandė apgauti. Policija iš karto perduoda telefoną operatoriams. Šie išsiunčia trumpą žinutę, kad “iš Jūsų telefono buvo bandoma daryti nusikaltimą, todėl jis ir kortelė yra užblokuojamas. Jei įvyko klaida, ateikite į artimiausią klientų aptarnavimo skyrių”. Ir taškas.
Be abejo, algoritmas turi būti gerai sustyguotas. Jei pranešama, kad sukčiaujama iš telefono, kuriame ne išankstinio apmokėjimo kortelė – pranešimas vargu ar bus tikras. Suabejoti (ne iš karto reaguoti) galima ir tada, jei pranešančio apie sukčiavimą nepavyksta nustatyti (melagingo pranešimo apie nusikaltimą atveju bus sunkiau surasti kas tai padarė).
Kodėl tai būtų gerai? Todėl kad žymiai padidėtų nusikaltimo darymo kaštai. Paskaičiuokime. Jei sukčiams užkimba kas dvidešimtas (tokie realistiniai duomenys), tai iš daugumos neužkibusių tikėtina, kad gali bent kas trečias paskambinti policijai (o po viešumo kampanijos gal net du iš trijų). Jei būtų užblokuota kortelė ir telefonas, tai nusikaltėliui nuplauktų visas sąskaitoje esantis likutis, o taip pat ir telefonas (kuris pataisos namuose nelegaliai gaunamas kaip minimum bent už kelis šimtu litų). O tai rimtas nuostolis, kuris padidintų nusikaltimo darymo kaštus. Paprasta ekonomika – kaštai didesni, noras tai daryti mažesnis.
Beje, policija turi ir kitų pasiūlymų kada reikėtų blokuoti telefoną pagal tipinius nusikaltėliams, bet netipinius laisviems žmonėms elgesio modelius (pavyzdžiui, daugkartiniai skambučiai iš neregistruotų SIM kortelių į laidinius telefonus).
Kaip visa tai padaryti – policijai tiesiog susitarti su telefonų operatoriais. Kol kas tokio susitarimo nematau. Vieni sako, kad antri negirdi, o pastarieji – kad pirmieji nori nežinia ko… Žodžiu, policijai su operatoriais dar reikia susišnekėti. Tiesą sakant, pasitarime Teisingumo ministerijoje mačiau, kad noras susišnekėti yra.
Kad bausmė būtų adekvati
Antras aspektas – kaip traktuojamas telefoninis sukčiavimas? Kolega Vitalijus Gailius labai taikliai atkreipė dėmesį ir nurodo į Lietuvos aukščiausiojo teismo praktiką, kad reikia skirti sukčiavimą nuo turto prievartavimo (žymiai sunkesnio ir labiau baudžiamo nusikaltimo). Tai reiškia, kad jei grasinama, kad nesumokėjus pinigų, tarkime, jūsų sūnus bus nubaustas, tai jau nebesukčiavimas, o turto prievartavimas.
Kaip tai padaryti – pradėti baudžiamojo persekiojimo praktikoje turto prievartavimą traktuoti kaip turto prievartavimą. Didesnė bausmė už rimtą nusikaltimą – mažiau noro ponioms grasinti, bus bent jau linkstama apsiriboti sukčiavimu.
Telefonai ir kompiuteriai pataisos namuose
Įrankių panaudojimo galimybė yra rimta problema įkalinimo įstaigose. Atrodo, kas čia tokio išgaudyti nelegalius telefonus? Deja, įsitikinau, kad galima daug, bet ne viską. Deja, netgi blokavimas neveikia taip, kad tai duotų efektą. Naujos technologijos aplenkė prieinamos kainos blokavimo įrenginių galimybes.
Svarbus aspektas – kad komunikacijai iš nelaisvės namų vis dažniau naudojami ir kompiuteriai. Nesu šalininkas, kad iš nuteistųjų juos reikia atimti. Tačiau naudojimosi laiko jais apribojimas duoda naudą – negalint jais naudotis visada kontrolės efektyvumas padidėja.
Tikiuosi, kad Kalėjimų departamentas imsis ir kitos mano jau anksčiau nubrėžtos linijos. Pavyzdžiui, vietoje teisės į įstaigą atsinešti bet kokius kompiuterius (kuriuose net modemą, nekalbant apie programinę įrangą, galima lengvai paslėpsi ir net geri IT specialistai nelabai te ką suras), leisti nuteistiesiems naudotis tik per įstaigą parūpinamais (parduodamais, nuomojamais, duodamais pasinaudoti) kompiuteriais, kurių korpusai, specifikacijos yra standartizuoti ir leidžia lengviau kontroliuoti padėtį.
Kad auka turėtų rimtesnę apsaugą
Praėjusios kadencijos Seime siūliau tokią galimybę turėti bendrus visiems bankams juoduosius sąrašus
Bankai ypač nesuinteresuoti, kad iš jų klientų išviliotų pinigus. Jie nori turėti juoduosius galimų sukčių ir jų padėjėjų sąrašus ir jais keistis. Policija irgi sako, kad jų reikia.
Praėjusios kadencijos Seime siūliau tokią galimybę turėti bendrus visiems bankams juoduosius sąrašus. Jis daugiausiai Manto Varaškos dėka buvo atmestas dėl neva duomenų apsaugos. Tikiuosi, kad grįšim prie šios temos, kuri svarbi ne tik telefoninių banditų užkardymui, bet ir dėl ekonominių veiksnių (mažesnė banko rizika skolinant – mažesnės palūkanos tiems, kurie sąžiningi).
Ką reikia padaryti – įteisinti galimybę finansinėms institucijoms keistis duomenimis. Reiks bandyti siūlyti dar kartą – gal šį kartą pavyks. Nes ir problema nuo to karto, kai siūliau, pasidarė tik aštresnė.
Ko nereikia daryti
Šioje temoje nuolat sklando ir idėjų, kurias, kaip ir visas, svarstyti galima, tačiau pritarti joms nenorėčiau.
Pavyzdžiui, išankstinio apmokėjimo kortelių registravimas nėra gera išeitis ir dėl to, kad tai būtų siaubinga biurokratija, ir dėl to, kad šį apribojimą dviem ėjimais bet kas gali apeiti (pavyzdžiui, kortelių krūvą už svetimus pinigus įgyja kažkas kitas, koks pabalkoniškių Stasys). Net keista, kad vienas operatorius tokiai priemonei linkęs pritarti. Kiti savo klientus gerbia labiau.
Bausmių didinimas už daiktų permetinėjimą į pataisos namus (vietoje administracinės atsakomybės numatyti baudžiamąją). Svarstytina mintis, tačiau labai nenorėčiau, kad vienintelė apčiuopiama tokio sprendimo pasekmė būtų iš orinių patrankų per tvorą telefonus šaudantys nepilnamečiai (kuriems baudžiamoji atsakomybė nebūtų taikoma) vietoje dabar tuo užsiimančių buvusių pataisos namų klientų.
Apibendrintai – problema didelė ir plati, tačiau arsenalas jai spręsti išnaudotas ne visas. Visi turime namų darbų: policija, telefonų operatoriai, įkalinimo įstaigos, Seimas. Einam dirbti
P.S. Ir dar pasakykit man – kodėl beveik visada ant telefoninių nusikaltėlių kabliuko užkimba vyresnės moterys? Vyrai, vaikai, ko mes joms nesuteikiame, kad jos tokios patiklios? Parodykim motinos dienos proga ir vėliau be jos, kad jos mums reikalingos ne tam, kad iš tikrų ar netikrų bėdų trauktų.
