Palieku nuošalėje keistus, kai kur su faktinėmis klaidomis, žurnalisto užduotus klausimus. Nenagrinėsiu ir visų grynai emocinių – populistinių premjero pasvarstymų. Lai tai bus nekalta jo duoklė tam tikrus dalykus, ypač per Kalėdas, norinčiam girdėti rinkėjui. Aptarsiu penkias Premjero klaidas, kurios pavojingos kiekvienam Lietuvos žmogui. (Premjero žodžiai – kursyvu kabutėse.)
„Liberaliosios rinkos ideologijos logika yra paprasta: daug uždirbti gali tik finansų institucijų, komercinių bankų išrinktieji, o visus likusius žmones būtina paversti vergais.“
Čia Premjeras turbūt painioja liberalizmą su infliacija gaminant pinigus. Dar XVIII amžiaus pradžioje prancūzų ekonomistas Cantillion aprašė efektą, pagal kurį infliuojant pinigus laimi tie, kurie tuos pinigus gamina patys, mažiau laimi tie, kurie juos gauna iš gamintojų, o pralaimėtojai lieka tie, kurie pinigus gauna paskiausiai. Paprastai pralaimėjusieji – tai eiliniai darbininkai.
Centriniai bankai, iš oro gaminantys pinigus, šį efektą tikrai užtikrina su kaupu. Jie parūpina gerovę sau, po to komerciniams bankams bei finansinėms institucijoms, kurie pirmieji gauna pinigus keisto „gamybos“ proceso metu, kuris vadinasi centrinio banko pinigų skolinimas.
Šiandieniai centriniai bankai, iš oro gaminantys pinigus, šį efektą tikrai užtikrina su kaupu. Jie parūpina gerovę sau, po to komerciniams bankams bei finansinėms institucijoms, kurie pirmieji gauna pinigus keisto „gamybos“ proceso metu, kuris vadinasi centrinio banko pinigų skolinimas.
Tada dar laimi valdžia, nes skolinti jai pagal centrinius bankus yra visų geriausia. Štai kodėl „Bloomberg“ ir visa kita apie finansus ir finansininkams kalbanti žiniasklaida taip džiugiai sutinka naujus pinigus rinkoje ir centrinio banko (ECB ar FED) palūkanų normų mažinimą. Džiugiai šiuos dalykus apskritai sutinka turbūt visi, išskyrus liberalus, kurie supranta, kad ekonomikos skatinimas iš oro sukurtais pinigais yra pačios valdžios ir bankininkų, o ne ekonomikos ir visų dirbančių žmonių skatinimas.
Premjere, jei painiojate tokius dalykus, tai gresia labai nemaloniomis pasekmėmis. Nes juk būtent liberalai, ypač visokie radikalūs, įkyriai kalba apie dabartinę nevykusią pinigų sistemą bei kaip ji sukėlė ir dar sukels krizes. Ir būtent kairieji, po kokia partija bebūtų susibūrę, vis kalba kaip reikia paskatinti ekonomiką per centrinius bankus įliejant į rinką daugiau pinigų. Kai tuos pinigus pirmiausiai nugriebs bankininkai, o darbininkams iš jų beliks tik dalinė kompensacija dėl „kažkodėl“ išaugusių kainų – Premjere, ar Jūs prisiminsite savo klaidą?
„Finansininkai juk nieko nekuria, negamina, tik tvarko popierius, bet nori uždirbti daugiausia iš visų.“
Aš suprantu, kodėl taip bankus, Vyriausybę ir liaudį vaizduoja įvairūs nacionalsocialistai (tiesiog socialistų karikatūrose bankininkai yra, tik be žydiškų bruožų). Ji atspindi dalį realybės. Tačiau labai norėtųsi, kad siūlomi receptai leistų nuo tokios realybės pabėgti, o ne ją įtvirtintų.
Ką tik pasakojau apie vieną iš priežasčių, kodėl finansininkai su valdžios pagalba gyvena geriau nei darbininkai ar žemdirbiai.
Tačiau sakyti, kad finansininkai nieko nekuria, yra klaida. Jei jūs sutaupėte 1000 litų ir nežinote ką daryti, kad tas tūkstantis litų duotų naudą jums ir visuomenei, reiškia Jums reikia patarimo.
Jums reikia žmogaus, kuris turi reikalingos informacijos apie galimą efektyvų (pelningą) pinigų panaudojimą naujam verslui, o gal naujam pirkiniui. Jums reikia žmogaus, kuris turi ir įgūdžių atskirti ar nėra rizikos, kad paskolinus šiuos pinigus jie bus tiesiog pradanginti. Tas žmogus gali būti Jūsų vyresnis brolis ar padorus prakutęs kaimynas. Tačiau gali būti ir profesionalas finansininkas. Pinigus paskolinti, investuoti, pasiskolinti, pritraukti investicijų ir daugybei sudėtingesnių operacijų, pripažinkime, reikia tarpininkų. Ir tokie tarpininkai yra finansininkai.
Finansininkų kaip tarpininkų nauda nėra akivaizdi. Tačiau, Premjere, pripažinkime, žmonėms tokie tarpininkai yra gerokai reikalingesni nei mes, politikai. Finansininkai atlieka neabejotinai reikalingą funkciją, kurią rinkoje perka tie, kas pinigų turi, arba kam pinigų pritrūksta. O politikai geriausiu atveju išleidžia žmonių pinigus toms reikmėms, kurios šiems žmonėms svarbiausios, tačiau skirtingai nuo finansininkų tai daro prieš žmonių valią (nebent parodysite man žmogų, kuris savanoriškai mokesčių valstybei sumoka daugiau nei priklauso pagal mokesčių įstatymus).
„Pasaulyje sukuriamas kapitalas niekur neišnyksta net per krizes, o tik didėja ir kartais tiesiog perskirstomas iš vienų rankų į kitas. Jeigu pasižiūrėtume į fizinių asmenų indėlių augimą Lietuvoje, šiandien pamatytume, kad ši suma yra didelė – net apie 26 mlrd. litų.“
Premjere, ūs ir vėl painiojate svarbius dalykus. Kapitalas (kapitalinės gėrybės) ir pinigai nėra tas pats.
Premjere, ūs ir vėl painiojate svarbius dalykus. Kapitalas (kapitalinės gėrybės) ir pinigai nėra tas pats. Jei per krizę Zimbabvės stiliumi prispausdinama papildomai pinigų (o taip ir vyksta, tik dar ne tokiais mastais, kaip Zimbabvėje), tai jų tikrai bus daugiau nei iki krizės (nebent banknotai taps pigesni už prakuroms naudojamus laikraščius). Tačiau tai nereiškia, jog padidėjo kapitalinių gėrybių.
Nebenaudojami įrengimai, pastatai, niekam vertomis tapusios žinios, suprastėjusi infrastruktūra – visa tai yra tikrieji kapitalo praradimai. Pasakysiu dar paprasčiau – jei dėl infliacijos šeimos turtas (namas, automobilis, gal net ir pensijų fondų vienetai) tampa verti daugiau litų, tai dar nereiškia, kad už šiuos litus būtų galima įsigyti geresnį namą, geresnį automobilį, labiau aprūpintą senatvę. Lygiai kaip ir kelias, net jei matuojame jį kelio stulpeliais, netampa ilgesnis, jei stulpelių pristatome tankiau, o jūsų pica labiau pasotinanti, jei ją supjaustome į daugiau gabalėlių.
Jei kapitalą matuosime pinigų kiekiu, kurie yra tarsi ant senio besmegenio pavasario saulelėje nupiešta liniuotė, tai gal ir matysime vis didėjančią besmegenio šluotą, nors ji bus tokia kaip buvusi, ir vis didėjančią besmegenio nosį, nors toji morka bus jau gal visai suvytusi.
„Lietuvoje, kur trūksta socialinio teisingumo, padorumo, į liberaliąją ideologiją apskritai negalima kreipti dėmesio.“
Premjere, čia ne faktinė klaida, o tik jūsų nuomonė. Tačiau gal Jūs nesusimąstėte, ką ji reiškia? Juk liberali ideologija – tai tokia, kuri kiekvienam žmogui palieka sprendimo teisę, o kartu ir visą atsakomybę – galimą naudą ar žalą – už sprendimo pasekmes. Jūs galite manyti, kad į tokią ideologiją Lietuvoje negalima kreipti dėmesio. Tačiau ar tai reiškia, kad, skirtingai nuo Jūsų ne kartą minėtos Amerikos, Lietuvoje gyvena tik kvailiai, tinginiai ar apskritai avinai? Aš kviečiu Jus visgi permąstyti savo nuomonę.
Suprantu, kad kai imi vadovauti, tai patogu manyti, kad vadovauji kvailiams – su jais nereikia tartis, tik išklausyti apie naujų žalių pievų poreikį. Tačiau žalios pievos neužteks – reiks kažką auginti ir kurti patiems. O štai čia avių banda nelabai pravarti. Tad gal geriau pradėkime gerbti būtent tuos, kurie ne reikalauja socialinio teisingumo ir padorumo, o elgiasi padoriai bei kuria gerovę sau ir aplinkiniams.
„Laisvosios rinkos institutas Lietuvoje užsiima net žalingais valstybei ir jos žmonėms veiksmais. Pavyzdžiui, jie sako, kad jeigu įmonė nesugeba dirbti, tegul ji bankrutuoja. Amerikoje tokį pasiūlymą aš dar suprasčiau, nes JAV bankroto procedūros vyksta greitai, o dar greičiau registruojamos naujos įmonės. Bet mūsų šaliai tokia kryptis yra visiškai neteisinga.“
Premjere, jūsų žiniai Lietuvoje daugiau kaip pusė įmonių steigiamos internetu ir tai įvyksta per dvi dienas. Verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymėjimą galima gauti turbūt per dvi valandas. Bankroto procedūros taip – jos vis dar per lėtos. Tai gal pagreitinkim jas, o ne stabdykime, kaip kad prieš kelias savaites Jūsų partijos kolegos intensyviai darė Seimo ekonomikos komitete atmesdami labai prasmingas prezidentės pataisas Bankroto įstatymui.
Gal jums atrodo, kad remdami bankrutuojančias įmones pinigais, kuriuos paimate iš gyvybingų įmonių, nesužlugdysite daugiau tokių verslų, kurie galėtų gyvuoti ir kurti darbo vietas?
Be to, o ką jūs siūlote? Ar jūs siūlote vis palaikyti bankrutuojančios įmonės akcininkus, kad jie, parodę, kad jiems nepavyksta, galėtų toliau žaisti rizikuodami jau nebe savo, o mokesčių mokėtojų pinigais? Gal jums atrodo, kad remdami bankrutuojančias įmones pinigais, kuriuos paimate iš gyvybingų įmonių, nesužlugdysite daugiau tokių verslų, kurie galėtų gyvuoti ir kurti darbo vietas?
Ar jums atrodo, kad sąžininga yra įkalinti bankrutuojančių įmonių darbuotojus įmonėse, kai per bankroto procedūrą nauji savininkai galbūt nupirktų įmonę ar jos gamybos linijas ir galbūt netgi tęstų veiklą, tačiau vykdytų ją sėkmingiau ir atlyginimus mokėdami uždirbtais pinigais, o ne pažadais? Ir kaip konkrečiai – jei kokia kavinukė nesugeba sulaukti klientų, nes nuolat juos apnuodydavo maistu, o porcijos buvo nusukinėjamos – ar ją irgi reikia gelbėti nuo bankroto, tokiu būdu neleidžiant toje vietoje įsisteigti kitiems, sėkmingesniems, pas kuriuos klientai norėtų eiti?
Žinau, kad taip nemanote. Bet jei nemanote, tai kodėl kalbate taip, kaip galbūt daug kam patinka girdėti, tačiau pragaištinga realizuoti?
