Finansuojame daugiausiai lovų ligoninėse. 57 proc. brangios medicinos technikos išnaudojame per mažai, 7 proc. visai stovi nenaudojama. Finansuojame vieną didžiausių gydytojų skaičių tūkstančiui gyventojų. O gydytojų atlyginimai nekonkurencingi.
Finansuojame aukštąjį (arba, kai kuriais atvejais, pseudoaukštąjį) išsilavinimą bene didžiausiai daliai jaunuolių lyginant su ES šalimis, o dėstytojų atlyginimas apgailėtinas. Uždarėme Lietuvos edukologijos universitetą, bet ties tuo reforma ir sustojo, neatnešusi apčiuopiamos naudos.
Didiname vaiko pinigus, kurie išleidžiami bet kam, o krepšelis popamokiniam ugdymui ne plečiamas, ką reikėtų daryti, bet nuo kitų metų naikinamas. Po „klasės krepšelio“ reformos sumažinti pinigai socialiniams pedagogams ir mokytojų padėjėjams irgi taip ir negrįžo.
Su valstybės biudžetu ir viešųjų finansų dalybomis Seime pas mus viskas atvirkščiai nei turėtų būti.
Lygybė prieš įstatymą reikalauja būti visiems vienodai teisingiems, bet balsai už biudžetą Seime perkami ciniškiausiu būdu – vienoms apygardoms numetant kokį pastatą ar kelią, o kitoms – lėšas melioracijai per susijusias įmones.
Mokesčių mokėtojai, prieš metus pamaitinti pažadais, kad mokesčiai nekils, šiandien jau apkraunami naujais mokesčiais (automobilių, bankų, nekilnojamojo turto), kurie neturi nieko bendro su strategiškumu ar sistemiškumu.
Net kai iš Vyriausybės ateina gana sveiko proto balsas, Seime jis paverčiamas į kažkokią karikatūrą ir po iškastravimo Naisių fermoje paleidžiamas ganytis po Lietuvos miestus ir miestelius.
Tad kai kas nors iš valdžios ar iš ekspertų pasakos, kad norint gerų viešųjų paslaugų reikia daugiau pinigų, paklauskime – ar padarėme bent jau bazinius dalykus, kad pinigai būtų leidžiami protingai. Ar tik nėra taip, kad toks aiškintojas yra kaip virėjas, atnešęs sudegusį patiekalą, ir pasakojantis, kad problema ta, jog produktai buvo neekologiški ir per pigūs?
Šalis klesti, kai kūrybingi žmonės gali kurti, o mokytojai, gydytojai ir kiti svarbias funkcijas visuomenėje atliekantys žmonės yra gerbiami, gauna adekvatų atlyginimą ir jais pasitikima.
Tikiu, kad šis biudžetas yra paskutinis, kai jis priiminėjamas galvą įkišus į smėlį.
Remigijus Šimašius yra Vilniaus miesto meras.
