Remigijus Žemaitaitis: Vandentvarka – kaip skaičiuoja šveicarai?

Aklas pelno vaikymasis valstybės valdomose vandentvarkos įmonėse veda į niekur. Tai pagaliau turėtų įsisąmoninti valdžia, reikalaujanti, kad sektoriaus monopolininkai į biudžetą „prilašintų“ kuo daugiau dividendų.
Remigijus Žemaitaitis
Remigijus Žemaitaitis / Asmeninio archyvo nuotr.

Valdžios rūpestis turėtų būti vartotojai, kurie gautų aukščiausios kokybės paslaugas, šiuo atveju kokybišką iš krano geriamą vandenį, bei savalaikį nuotekų šalinimą už priimtiną kainą. Tai jau būtų tikra socialinė atsakomybė. Žvalgymasis vien į pelno eilutę ir džiaugsmas, kad kasmet skaičiai didėja – ne tai, ko reikia.

Hipotetiniai vandentvarkos įmonių pelnai ar dividendai tik paviršius, giluminiai dalykai kur kas sudėtingesni. Štai geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo sektorius Lietuvoje per metus generuoja apie 170 mln. eurų pajamų, čia veikia 72 subjektai: kiekvienoje savivaldybėje yra bent po vieną vandentvarkos įmonę, kiekviena iš jų valdo didelės vertės turtą. Natūralu, kad vandentvarkoje besisukantys milijonai, kuriuos suneša vartotojai už geriamąjį vandenį, masina valdžią.

Suprantama, kad įmonės turi būti valdomos efektyviai, tobulėti, neatsilikti, kasmet investuoti ir čia pat nesiūlyti vartotojams neadekvačios vandens kainos. Tačiau kai vieninteliu įmonių efektyvumo matu įmonių valdyboms tampa, tarkime, skaičiai ekselinėje lentelėje – verta sunerimti. Nes įmonės „geri“ rezultatai gali būti ir nekilnojamojo turto pardavimo ar šimtų darbuotojų atleidimo rezultatas. Klientai – vandens vartotojai – tokiais atvejais pokyčių nepajunta. Ar optimizavusi žmogiškuosius išteklius ir pardavinėjanti pastatus senamiesčiuose įmonė jau dirba efektyviai? Taip „efektyviai“ dirbti galima metus kitus: optimizuotis viduje, rėžti investicijas. O kas toliau? Greičiausiai – grandinės pabaigoje stovintys vartotojai.

Vadinasi, vandentvarkos įmonės efektyvumą reikėtų vertinti kur kas plačiau. Dviračio čia išrasti nereikia – viskas jau yra sugalvota ir sėkmingai taikoma. Tiesa, kompleksiškai pasižiūrėti į tokių įmonių efektyvumą reikia ir žinių, ir laiko. Tačiau juk tuo ir turėtų užsiimti valdžios sudarytos tokių įmonių valdybos, kurių svarbiausias tikslas turėtų būti ilgalaikis visuomenės interesas.

Vienoje konferencijų apie tai pasakojo šveicarai. Jų manymu, pelningumas svarbus, tačiau jis turi būti tiek pat svarbus, kaip ir kiti aspektai. Jų – net 14. Tai – ir tinklo duomenų tvarkymas, vandens balansas ir indikatoriai, matuojamosios zonos, nutekėjimų kontrolė, slėgio valdymas, infrastruktūros valdymas, akivaizdūs nuostoliai, žmogiškieji resursai, įranga ir biudžetas, organizacija, vadovų įsipareigojimai.

Tačiau tokie kriterijai – tokiu atveju, jei įmonė užsiima tik vandens tiekimu. Lietuvos atveju, kai tvarkomos ir nuotekos, galima pridėti dar keletą kriterijų: aplinkosauginį, energetinį, turto atstatymo, nusidėvėjimo ir taip toliau. Lietuvoje nepelnytai užmirštas vienas labai svarbių kriterijų – visuomenės informuotumas. Ar tikrai galime pasakyti, kad vandens vartotojai gerai informuoti, už ką ir kodėl jie moka tiek, kiek moka?

Lietuvoje yra daugybė profesionalų, galinčių užsiimti tokiais efektyvumo matavimo vertinimais tik reikės laiko sukurti mums tinkančią vertinimo sistemą ir įprasti ją taikyti. Taip, ji kur kas sudėtingesnė nei ekselio skaičių lentelė. Akivaizdu, kad tokiems vertinimams reikia ir laiko. Vis dėlto tai, regis, ne pagrindinė bėda.

Į savivaldybės valdomas įmones iki šiol žvelgiama matant tik pliką ar pilką skaičių fasadą, kuris iš esmės nieko neatspindi. Ypač, kai kalbame apie tokias paslaugas kaip geriamasis vanduo. Dešimtys vandens komunalinių ūkių, veikiančių visose savivaldybėse, susiduria su labai skirtingomis problemomis. Jei viename problema – darbuotojai, tai kitame – investicijos ar sukežusio tinklo atnaujinimas. Kas tinka viskam, netinka niekam.

Naujausi vandentvarkos įmonių skaičiai turėtų kelti nemažai klausimų. Taip, sektoriaus pajamos kasmet didėja. Jei, pavyzdžiui, 2012 m. jos siekė 127 mln. eurų, tai 2016 m. – 170,9 mln. eurų. Tačiau vandens sektoriaus investicijos kasmet mažėja. Jei 2015 m. jos sudarė 151,1 mln. eurų, pernai – tik 46,1 mln. eurų.

Taigi, savivaldybių valdomos vandentvarkos įmonės turėtų būti vertinamos pagal tai, kaip jos dirba. Ir svarbiausia – ar jų paslaugos ir jų paslaugų kaina prieinama gyventojams. Pelno siekimas ir jo dalijimas – labai primityvus kelias, kai kalbame apie mūsų visų turtą.

Remigijus Žemaitaitis yra Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų