Apie sugrįžimą prie visuotinės karo tarnybos pradėta diskutuoti net tokiose senas profesinės karo tarnybos tradicijas turinčiose šalyse kaip Jungtinė Karalystė ir JAV, nes vis aštresnis tampa visuomenės ir kariuomenės atotrūkio, klausimas galimai įtakojantis mažėjantį norinčių tarnauti asmenų skaičių.
Lietuvoje šiuo metu taikomas „savanoriškasis“ NPPKT modelis, kuomet burtų keliu į šauktinių sąrašą patekęs jaunuolis atvyksta į šaukimo punktą ir pasirašo sutikimą tarnauti. Jei jis nesutinka, tuomet gali būti keičiamas kitu kandidatu iš sąrašo arba atėjusių savanoriškai tarnauti ne pagal sąrašą. Kol kas savanorių-šauktinių Lietuvos kariuomenei užtenka, tačiau toks atrankos į tarnybą modelis anksčiau ar vėliau išnaudos savo resursą.
Visuomenės diskusijose, siekiant pagrįsti visuotinio šaukimo sugrąžinimo būtinumą, dažniausiai referuojama į užsienio šalių patirtį. Visuotinio šaukimo į karo tarnybą rėmėjų žvilgsnis paprastai krypsta į Estiją, Suomiją ar Izraelį, kur veikia tradicinis privalomosios karo tarnybos modelis, grįstas karinių vienetų užpildymo taikos metu ir rezervo parengimu karo atveju. Šiose šalyse jaunuoliai kviečiami tarnauti išimtinai kariniuose vienetuose, nors egzistuoja ir alternatyvioji tarnyba, kuri skiriama tik remiantis asmens religiniais įsitikinimais.
Tuo tarpu Šveicarijoje (nuo 1996 m.) ir Singapūre veikia kitokio tipo privalomosios tarnybos modelis, kuris leidžia atlikti tarnybą valstybei ne tik kariuomenėje, bet ir valstybės civilinėse statutinėse institucijose (policijoje, pasienio tarnyboje, priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje ir t.t). Singapūre ji taip ir vadinama – nacionaline tarnyba (angl. National service). Kodėl Singapūras pasirinko šį visaapimančiu požiūriu grįstą visuotinės tarnybos variantą ir kuo jis skiriasi nuo tradicinio (mobilizacinio) karo tarnybos modelio?
Singapūras – ilgametė, multietninė Britų imperijos kolonija, kuri 1965 m. atsiskyrė nuo Malaizijos. 1967 m. pirmieji 9000 Singapūro šauktiniai pradėjo privalomąją nacionalinę tarnybą. Šiuo metu Singapūro ginkluotosiose pajėgose tarnauja apie 70 000 karių iš jų 45 000 sudaro šauktiniai. Aktyviame operaciniame rezerve dar yra apie 1,3 mln. karių. Singapūro gynybos biudžetas yra apie 10 mlrd. JAV dolerių (3,2 BVP). Priklausomai nuo sveikatos būklės ir fizinio parengtumo, šauktiniai Singapūre 2 metus tarnauja kariuomenėje, policijos arba civilinės saugos (gynybos) struktūrose. Kiekvienas atitarnavęs dar 10 metų laikomas operaciniame rezerve ir gali būti šaukiamas pagal poreikį atlikti įgūdžių atnaujinimo kursus trunkančius iki 40 dienų.
Singapūro nacionalinės tarnybos modelis yra pagrindinė bendros nacionalinio saugumo ir gynybos strategijos taip vadinamosios „Totalinės gynybos“ (angl. Total Defence) karinio ramsčio dalis. Kiekvieno Singapūro piliečio, nepaisant jo tautybės ar religijos, įsitraukimas į stiprios, saugios valstybės kūrimą yra šios strategijos pamatas. Už „Totalinės gynybos“ strategijos įgyvendinimą atsakingos gynybos, švietimo ir finansų ministerijos. Dėl didelės kultūrinės ir religinės įvairovės Singapūro politiniam elitui svarbu buvo ne tik apginti šalį nuo galimo agresoriaus, tačiau ir sutelkti visuomenę iškilus grėsmei. Kaip teigė pirmasis Singapūro ministras pirmininkas Lee Kuan Yew: „[...] mes siekiame sukurti tokią visuomenę, kurios nariai jaustų vienas kitą ir iškilus pavojui tartų: tai yra mano šalis, tai yra mano vėliava, tai yra mano ateitis. Aš ginsiu ją.“
2013 m. Singapūro valstybinio universiteto atlikto tyrimo metu nustatyta, kad virš 90 proc. piliečių remia privalomąją nacionalinę tarnybą. Per daugelį metų ji tapo neatskiriama singapūriečių identiteto dalimi ir yra vertinama ne tik kaip karinių įgūdžių įgijimo ar atnaujinimo vieta, bet kaip „socialiniai klijai“, padedantys formuoti visuomenės atsparumą ir nacionalinį pasididžiavimą. Singapūro vyriausybė daug dėmesio skiria valstybės ekonominio potencialo stiprinimui, edukacijai ir strateginei komunikacijai siekiant visuomenės supažindinimo su totalinės gynybos koncepcija ir nacionalinės tarnybos privalumais.
Tuo užsiima specialus Singapūro gynybos ministerijos mokymo ir komunikacijos departamentas NEXUS bei 2013 m. įkurtas Nacionalinės tarnybos stiprinimo komitetas (angl. Committee to Strengthen National Service), kuris atsakingas už nacionalinės tarnybos sistemos vertinimą ir tobulinimą. Vykdomąjį komitetą, kuriam pirmininkauja gynybos ministras, sudaro daugiau kaip 20 skirtingų profesijų atstovų, įskaitant Parlamento narius. Skatinamas viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas, siekiant darbdavių palaikymo ne tik nacionalinei tarnybai, tačiau ir operaciniam rezervui. Nors anksčiau už įgūdžių atnaujinimo laikotarpį rezervistui mokėdavo gynybos ministerija, dabar dauguma įmonių moka algas jam atliekant pilietinę pareigą. Kaip teigė Singapūro Nanayango technologijos universiteto profesorius Bernard Loo Fook Weng, kuris šių metų lapkričio mėnesį skaitė paskaitą Gen. J.Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, jo šalis šiuo metu yra pajėgi skirti iki 4 proc. BVP karinėms reikmėms, nesumažinant asignavimų kitoms valstybės valdymo sritims.
Visuotiniam šaukimui Lietuvoje inicijuoti tikėtina prireiks stiprios politinės valios ir visuomenės pritarimo. Pasiekus susitarimą tarp partijų ir padarius pakeitimus teisės aktuose ilgalaikės sėkmės istorijai to gali nepakakti. Pirmiausia reikėtų konceptualiai apibrėžti kokio ilgalaikio tarnybos modelio mes siekiame ir kaip jį norime įgyvendinti. Labai svarbus ir pats visuotinio šaukimo užtikrinimo veiksnys, suteikiantis galimybę visiems jaunuoliams atlikti pilietinę pareigą. Kuo mažiau bus palikta galimybių išvengti tarnybos, tuo mažiau bus priekaištų dėl neskaidrumo.
Remiantis Singapūro modeliu, į visuotinės privalomosios tarnybos ilgalaikio palaikymo procesą be KAM turėtų įsitraukti ir kitos ministerijos, kaip vidaus reikalų, socialinės apsaugos ir darbo, švietimo, finansų ir kt. Dalis jaunuolių, kurių sveikatos būklė neleistų jiems atlikti pilietinės pareigos kariuomenėje, galėtų tarnauti ir kitose Lietuvos Respublikos ginkluotąsias pajėgas remiančiose institucijose. Tai užtikrintų privalomosios tarnybos kaip pozityvaus naratyvo įsitvirtinimą visuomenėje. Šauktiniai galėtų būti registruojami ne tik šaukimo punktuose, bet ir mokymo įstaigose ar organizacijose. Tai sukeltų mažiau klausimų dėl pradinio karinio rengimo reikalingumo mokyklose, kuris savo ruožtu turėtų būti vedamas atsakingai ir profesionaliai, pasitelkiant Lietuvos šaulių sąjungos narius ar atsargos karių asociacijas.
2017 m. Vilniaus universiteto ir Baltijos pažangių technologijų instituto atlikto tyrimo „Pilietinio pasipriešinimo prielaidos ir galimybės“ duomenimis dauguma Lietuvos piliečių norėtų priešintis agresoriui, tačiau nežino kaip. Dalyvavimas pilietinėse ir visuomeninėse veiklose jaunuoliui suteikia bendrumo jausmą padidina nusiteikimą gintis, tačiau neišmoko gintis. Norėti gintis ir mokėti gintis yra ne tas pats. Šiuolaikinio karo kontekste, visuotinis šaukimas turėtų būti vertinamas ne tik kaip mobilizacinio rezervo kūrimas, tačiau ir kaip visuomenės „socialinio ir psichologinio“ potencialo didinimas.
Remigijus Žilinskas yra Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedros doktorantas.
