Prisiklausius “geraširdžių“ valstybės gelbėtojų galima pasamprotauti plačiau. Valdžia dabar žada nedidindama finansinės naštos (taigi vėl dirbančiųjų sąskaita), pastorinti pastatų sienas, kad tiems vargšams būtų gyventi šilčiau. Savaime kyla klausimas – kam mes juos renovuojame, kas juose gyvena ir kas ateity gyvens? Apšiltimas pareikalaus milžiniškų lėšų, dvigubai prailgins pastatų eksploatacijos amžių, bet ar bus jie ateityje kam reikalingi? Ar turime tiek lėšų?
Ne, neturime. Tad, ką daryti?
Prisiminkime, kaip tie plonasieniai miestai atsirado. Buvome jauni, gaudavome nedidelę algą, patys pasistatyti negalėjome, tai juos statė ir skirstė okupacinė valstybė.Tai buvo naujovė. Statė pasitelkus kukliausius variantus ir pigiausias technologijas.
Kas čia svarbiausia? Mes dirbome ir gavome algą, iš kurios sugebėjome mokėti už paslaugas. Dabar viskas pasikeitė. Esame seni, mūsų suaugę vaikai neturi darbo, bėga į užsienius, o tie, kurie sugrįžta ar prasigyvena, nebenori žiūrėti į blokus.
Šie žmonės žiūri į naujus butus ar namus, nes blokiniai yra dar ir maži, nepritaikyti dviejų kartų šeimoms gyventi. Iš esmės visi šie namai dabar yra nedirbančių žmonių buveinės. Jų poreikis dėl suprantamų priežasčių tik mažės.
Skaudu taip kalbėti, tačiau tikėtis Vilniuje ir kitur įmonių skaičiaus augimo nerealu. Iš čia ir išplaukia didysis mitas, jog renovuodami blokus mes išgelbėsime valstybę. Gali atsitikti taip, kaip atsitiko su pakeliui į Kauną pastatytomis milžiniškomis kuro saugyklomis. Renovuoti blokiniai miestai gali tapti tik puikia priebėga atvykėliams iš Rytų.
Siūlomas renovavimas panašus į mistinį gyvūną, kuris gyvena ėsdamas savo uodegą.
Bet ir jiems tik laikinai. Tie namai valstybei yra neperspektyvūs dar ir todėl, kad jie yra pasyvūs mūsų gaminių naudojimo prasme. Na, neteko matyti, jog į „chruščiovinį“ namą kas nors atsivežtų naujus baldus, virtuvės techniką – juk virtuvė yra vos 6 kv. Metrų.
Mitas ir tai, kad namų renovavimas sumažins nedarbą. Įsivaizduokime: valstybė, tai yra dirbantieji, moka už renovavimą, šiltina sienas, o po to mes šiltai gyvename gal ir nedirbdami. Kokia iš to nauda?
Nėra naudos. Siūlomas renovavimas panašus į mistinį gyvūną, kuris gyvena ėsdamas savo uodegą. Renovacija reikalinga, bet juk reikalingas ir atlyginimas statybininkams , ir medžiagos, ir darbas gyvenantiems renovuotuose namuose, kad jie galėtų padengti savo butų renovavimo išlaidas.
Renovavimas, turint galvoje blokinius miestus, gali užtrukti ilgus metus, o per tą laiką susidarys visai kita padėtis ir kils kitos problemos, tarp jų – ir minėtos, tad šąlančių žmonių galime staiga neišgelbėti arba nebespėti išgelbėti.
Padėtis be išeities? Specialistai teigia, jog per blokinio namo ploną stogą išspinduliuojama apie 25 procentus šilumos, o per nesandarius langus – dar tiek pat. Vadinasi, reikalinga valstybės pagalba uždengiant ne tik ploną, bet, dažniausiai, ir kiaurą stogą, o sandariais langais turėtų pasirūpinti patys gyventojai. Tai, beje, beveik jau padaryta.
Čia ir pakankama ekonomija, ir sparta. Tik nedarbas kaip buvo taip ir lieka problema.
Kas kita, jei vietoje renovavimo būtų atliekama blokinių namų rekonstrukcija, tačiau tai jau verslininkų, statybininkų ir architektų darbas. Bet jie kol kas tyli.
