Emigruojama dėl to, kad nėra darbo, kad menkas uždarbis. Didelė emigracija sukelia darbo jėgos stoką. Todėl žlunga planai sulaukti investicijų iš užsienio, be kurių neįmanomas į didelių gamyklų atsiradimas. Kas lieka? Vyriausybė ragina orientuotis į smulkųjį verslą, individualią gamybą, kooperaciją. Tai teisinga. Tačiau, prielaidų tokios gamybos atsiradimui nėra. Nėra net teoriškai suformuluotos verslo filosofijos.
Sakykite, o kokį verslą gali pasiūlyti daugiabučio (kiaurastogio) penkto aukšto dviejų kambarių gyventojas, netekęs darbo?
Filosofas Albertas Schweitzeris sakė, jog žmogus, nuvarytas nuo žemės ir sukištas į daugiaaukščius narvelius, tėra vergas, atliekantis pramonininkų nurodytus veiksmus. Su žemės atėmimu iš jo buvo atimtas ir kūrėjo jausmas. Atėmus žemę ir ant kalnelio gyvenusį jo gerą kaimyną, jis prarado ir dvasinę ramybę.
Ne be išimčių. Pažįstu vieną jauną inžinierių, kuris, suirus tokiai gamyklai, išėjo iš jos be nieko. Vyresnieji “dėdės“ viską privatizavo. Teko nuomotis iš jų ir patalpas, ir įrengimus. Dirba. Gyvena Grigiškėse, gamybinės patalpos Kirtimuose, prireikus galvanizacijos paslaugų važiuoja į Naują Vilnią, sausą dažymą atlieka Fabijoniškėse, sandėliuoja Gerosios Vilties gatvės garaže.
Sakykite, ar tai verslas, ar gali jis būti konkurencingas? Maža to, jų verslą sunaikino kiti. Pasirodė, kad nėra net verslą ginančių įstatymų. Atsigavo sunkiai - užstatydamas savo būstą, tačiau minėtos verslo sąlygos nieko gero nežada. Vargo verslas.
Prielaidų verslui plėtoti yra. Visa rytų Lietuvaturi ypač gražią gamtą, bet yra apleista ir ištuštėjusi dėl menko žemės derlingumo.
Tokiems reikia esminės valstybės paramos. Jeigu valstybė orientuojasi į verslą, tai ta orientacija turi būti visuotinė.
Prielaidų verslui plėtoti yra. Visa rytų Lietuvaturi ypač gražią gamtą, bet yra apleista ir ištuštėjusi dėl menko žemės derlingumo. Čia yra didelė galimybė su ES pagalba, gyventojų investicijomis (santaupos šiandien siekia 44 mlrd. Lt) plėsti komunikuotas verslo gyvenvietes. Reikia suteikti potencialiems verslininkams veltui žemės sodybai. Sodyba susidėtų iš gyvenamojo namo, gamybinio pastato, mažo viešbučio ir žemės ploto (apie 2 ha) pagalbiniam verslui - žuvivaisa, sraigių, vaistažolių ,retų paukščių, kailinių žvėrelių, vaismedžių, gėlių, triušių auginimas.
Ką gaminti, ką auginti turi būti ne tiktai verslininko rūpestis, tuo turi rūpintis ir valstybės institucijos. Turi būti įsteigti Verslo rūmai, leidžiami leidiniai, sukurtos bendrijos. Turi būti perprofiliuotos kai kurios mokymo įstaigos, orientuojantis į politechnologijas.
Reikia naujos žemės reformos, garantuojančios verslininkui žemės ploto skyrimą. Reikia prisiminti, kaip Lietuva kėlėsi po 1922 m. žemės reformos. Prisiminkime ir į ką žmonės pavertė dykvietes, leidus įsigyti kolektyvinius sodus. Reikia išlaisvinti žmonių kūrybinę galią. Turime gražią gamtą, daug nenaudojamos žemės, gerų kelių, puikią prieigą prie interneto.
Šiandiena bene geidžiamiausia prekė yra sodyba gražioje gamtoje. Žmonių santaupos guli svetimuose bankuose nenaudojamos. Kodėl? Verslo sodybų komunikuotoje gyvenvietėje statybos išjudintų mūsų nuosavą apmirusį kapitalą. Atsirastų darbo, pajudėtų kapitalas.
Tokios sosdybos savaime specializuotųsi, kooperuotųsi ir vėliau sudarytų verslo klasterius. Čia valdžios veiksmų prireiktų mažiausiai.
Manau, jog Rytų Lietuvos apleistos žemės kol kas yra bene vienintelis turtas, teikiantis viltį Lietuvos ekonomikai.
Aar verta investuoti dideles lėšas į neperspektyvius chruščiovinių namų masyvus miestuose ( nesant perspektyvų pramonei). Ar ne geriau atverti kelią žmonėms eiti į gamtą?
Lietuvos situacija - paradoksali: žmonės turi sukaupę dideles santaupas, tačiau neturi kur jų racionaliai panaudoti. Jie jau pakankamai prisipirkę svetimų valstybių prekių (automobilių, kompiuterių, televizorių). Kokią prekę jiems gali pasiūlyti mūsų valstybė?
Išvardyti darbai padėtų mažinti emigraciją, atgaivintų rytų Lietuvą, tikslingai investuotų žmonių santaupas. Mūsų vyriausybės neišnaudoja po kojomis gulinčios galimybės.
