 |
Kalbėdamas apie pilvus, turiu galvoje taupymą ir mūsų žmonių 26 mlrd. nepanaudotų santaupų, kurie kabo užsienio bankuose, nešdami jiems pelną. Sakykite, kas atsitiko mūsų valstybėje, jog beveik visa valstybės skolos dydžio suma atsidūrusi jos piliečių rankose, lieka nepanaudota, neįtraukta į mūsų ekonomikos apyvartą?
Kažkas negerai su mūsų ekonomika. Todėl, kad mes mokėjome už okupacijos padarytas žalas, atimtą turtą, žemes, tremtį, kalėjimą? Už svetimos valstybės bankrutavusią valiutą. Galbūt.
Kažkas negerai su mūsų ekonomika. Vienas politikas paaiškino, kodėl mes blogiau gyvename už Estiją. Ogi, todėl, kad mes mokėjome už okupacijos padarytas žalas, atimtą turtą, žemes, tremtį, kalėjimą. Pagaliau mokėjome už svetimos valstybės bankrutavusią valiutą. Galbūt, bet kaip tuos išleistus pinigus susigrąžinti, panaudoti valstybės, visuomenės labui? Planų nėra.
Mes jau buvome liudininkai tokios maišaties sovietinėje ekonomikos sistemoje, kai po didžiųjų “piatilietkų“ (penkmečių) valstybė imdavo stokoti pinigų. Nebepadėdavo net “laikinas“ kainų kėlimas, nei iš medinio spirito degtinės “sučioko“ gamybos didinimas. Tada valstybė keisdavo pinigus, sąntykiu 10:1.
Žinoma, nei to nei kito pas mus dabar nepadarysi. Padėtį gali išjudinti tiktai sukurtos darbo vietos, prekyba. Bet žmonės jau prisipirko automobilių ,kompiuterių, mobilų telefonų. Ką dar galima jiems pasiūlyti nekabinant pilvų ant šakų?
Yra dar nepaliesti Lietuvoje “plėšiniai“, kuriuos imant eksploatuoti išeitume iš krizės, o jaunimui suteiktume gyvenimo perspektyvas. Pusė mūsų teritorijos- visas Rytų kraštas nuniokotas kaip po“ švedų karų“. Laukai užaugę, trobos aplūžę, gyventojai pabėgę. Ten žemės prastos, žemės ūkis nepasiteisina.
Darbingi gyventojai jas apleidžia, emigruoja. Ta Lietuva miršta. Iki šiol netgi neturime suformuluotos koncepcijos dėl tų žemių likimo. Iš kitos pusės, tos žemės tai neišpasakytos gamtos grožio ir ramybės Europos perlas. Kur berasi Europoj tokią tuščią pirmapradės gamtos didžiulį plotą? Kaip jį atgaivinti ir gauti didelius dividendus šiuo kriziniu laikotarpiu?.Mūsų vizija, tai komunikuotų verslo, smulkios gamybos gyvenviečių steigimas, tai kvalifikuotų žmonių (netgi iš ES kvietimas), tai mūsų gyventojų atitinkamas mokymas.
Mūsų gyventojai nėra nuskurdėliai, vien nenaudojamų santaupų bankuose laiko 26 milijardus Litų, tačiau valstybė niekaip nesugalvoja patrauklaus projekto toms lėšoms realizuoti.
Jau prasidėjusios statybos ir žmonių santaupos išjudintų ekonomiką, o tokia sodyba su žemės plotu suteiktų didelį išgyvenamumą, net ir ekstremaliomis sąlygomis. Mūsų gyventojai nėra nuskurdėliai, vien nenaudojamų santaupų bankuose laiko 26 milijardus Litų, tačiau valstybė niekaip nesugalvoja patrauklaus projekto toms lėšoms realizuoti.
Kas nežino, jog didžiausia žmonių svajonė gražioje gamtoje civilizuotoje gyvenvietėje graži, patogi sodyba., vietoje užteršto miesto. Laukti ir nesulaukti investicijų jau nusibodo, žmonės net nebesitiki, išvažinėja. Patys imkime.
Prie Vilniaus esanti Balsių gyvenvietė šią problemą išsprendė pirmieji. Čia atsikėlėliai iš Vilniaus savo jėgomis pasistatė namus, išvedžiojo gatves, su valstybės pagalba pastatė pavyzdingą mokyklą. Jie suprato, jog niekas čia neateis ir nepastatys gamyklos, jog darbu jie privalo rūpintis patys. Tai individualus arba kolektyvinis verslas. Gražioje gamtoje, savoje sodyboje su atitinkamais pastatais verslo sąlygos yra idealios.
Senai propaguoju šitą idėją ir sulaukiu teigiamų atsiliepimų iš išvažiavusių arba besiruošiančių išvažiuoti iš Lietuvos. O kaip su žeme? Manau, kad geriausias laikas jau prarastas. Valstybinę žemę reikėjo tam tikslui dalinti veltui. Valdžia šitaip pasielgusi būtų susikrovusi politinį kapitalą. Visada taip buvo. Abraomas Linkolnas laimėjo rinkimus, pusvelčiui išdalijęs federalines žemes Vakaruose, Lietuvoje krikščionys demokratai išdaliję dvarų žemes savanoriams ir bežemiams, bei Vladimitras Uljanovas , pažadėjęs valstiečiams dvarų žemes.
Dabar padėtis smarkiai pasikeitusi. Dalis žmonių jau yra pardavę savas žemes, dalis išnormavę, o dalis tiesiog užleidę. Reikia naujo žemės konsolidacijos įstatymo, steigiant minėtas gyvenvietes. Prasminga, paskatinant žmones suteikti jiems nemokomai 1-2 ha žemės.
Tai būtų ėjimas į gamtą, Vakaruose jau senai prasidėjęs, o pas mus jau suprastas ir vykdomas lėtai be valstybės pagalbos ir priežiūros. Tai blogai. Būtina valstybės mastu sužadinti žmonėse entuziazmą. Šito mumyse labai trūksta.
