Pirmiausia, nuimdama garą, Vyriausybė šią karštą bulvę deleguoja Trišalei tarybai, kur turėtų susitarti darbdavių ir profsąjungų atstovai. O jie dažniausiai nesusitaria ir tada Vyriausybė priima savo verdiktą. Tik vieną kartą per penkerius mano dalyvavimo Trišalėje taryboje metus darbdaviai ir darbuotojai susitarė ir priėmė abiem pusėm tinkantį sprendimą. Bet... jis netiko Vyriausybei ir tuomet taip pat kaip dabar buvo priimtas vienašališkas sprendimas.
Ministrų kabinetas rugpjūčio pabaigoje nutarė minimalią algą Lietuvoje padidinti 114 eurų, iki 1038 eurų per mėnesį. Mažiausiai uždirbantys darbuotojai nuo 2025 m. sausio 1 d. į rankas turėtų gauti apie 777 eurus, t. y. 69 eurais daugiau nei dabar. Šįkart Trišalėje taryboje, priešingai nei praėjusį kartą, bendras sutarimas nebuvo rastas. Profsąjungos siūlė MMA kelti iki 1 070 eurų (15,8 proc.), darbdavių atstovai ragino MMA didinti palaipsniui ir nuo 2025 metų kelti 10 proc., iki 1016 eurų. Vyriausybė patvirtinto 12 proc. MMA padidinimą.
Tai įgyvendinti valstybės biudžete papildomai reikės rasti apie 44 mln. eurų. O iš kur reikės juos paimti? Tiesa, tai galutinai nuspręsti turės Seimas. Verslas įspėja, kad toks sprendimas dar labiau kaitins įtampą darbo rinkoje ir gali padidinti nedarbą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
„Eurostat“ duomenimis, liepos 1 d. Lietuvoje registruotas nedarbas siekė 8,5 proc, o Latvijoje 6,2 proc. Tuo tarpu ekonomika II ketvirtį Lietuvoje augo labiausiai – 0,9 proc., Latvijoje traukėsi 1,1 proc. Ką tuo noriu pasakyti?
„Sodros“ duomenimis, gegužę Lietuvoje buvo apie 100 tūkst. darbuotojų, gaunančių MMA ir mažiau. Iš jų apie 13 tūkst. dirbo biudžetinėse įstaigose. Norint – nepabijokim to žodžio – simboliškai pagelbėti mažiausias pajamas gaunantiems, galima nukirsti šaką, ant kurios visi sėdime.
MMA kėlimas paskatins ne tik visą atlyginimų sektoriaus sujudimą, bet ir lems paslaugų bei produkcijos prekių kainų kilimą. Niekas nesako, kad nereikalinga pagalba mažai uždirbantiems. Be abejonės, šitą problemą būtina spręsti. Bet tai reikia spręsti keliant šalies ekonomiką, užimtumą ir didinant darbo našumą. Tada galėsime kalbėti apie geresnį Lietuvos konkurencingumą ir tiesiogiai su tuo susijusį gerovės valstybės kūrimą bei skurdo lygio mažinimą.
Problema ta, kad darbo našumas Lietuvoje, skirtingai nuo kitų ES šalių, auga žymiai lėčiau nei darbo užmokestis. Tad šiandien pagal darbo našumo rodikliais stipriai atsiliekame nuo ES vidurkio (beje, darbo našumo rodiklį buvo siūloma įvesti į MMA skaičiavimo formulę, bet iki šiol nesėkmingai). Tai suponuoja su tuo susijusį darbo vietų praradimą, tolimesį pramonės stagnavimą, kuri, be to, susiduria su paklausos eksporto rinkose trūkumu, nemažėjančiais kapitalo kaštais ir kitais sunkumais.
