15min.lt neseniai paskelbė signataro, buvusio diplomato Vytauto Plečkaičio Lietuvos užsienio politikos pastarųjų metų apžvalgą.
V.Plečkaičio straipsnis visų pirma įdomus tuo, kad jame juodu ant balto pripažįstama, jog iki pastarosios konservatorių kadencijos mūsų užsienio politiką formavo ne politikai, o „valstybiškai ir strategiškai mąstantys žmonės“. Stiprus įsitikinimas, kad taip ir turi būti leidžia signatarui pamiršus diplomato įgūdžius vadinti politinį vadovavimą Užsienio reikalų ministerijai įtvirtinusius konservatorius „tipais“, kurių interesai „puikiai sutapo“ su Lietuvos priešų interesais.
Tiesa, p. Plečkaitis pripažįsta, kad premjero A.Kubiliaus sprendimas prieš ketverius metus paskirti užsienio reikalų ministru patyrusį diplomatą Vygaudą Ušacką buvo teisingas. Tačiau buvęs ambasadorius Šveicarijoje sąmoningai ar nežinodamas iškraipo priežastis, dėl kurių V.Ušackas neteko posto.
Ne dėl „keletos klaidelių bendraujant su prezidente“ ji pareikalavo pakeisti V.Ušacką kitu užsienio reikalų ministru, o premjeras šiam reikalavimui nepasipriešino. Esminė aplinkybė čia buvo 2009 m. pabaigoje paskelbtos parlamentinio tyrimo dėl slaptųjų CŽV kalėjimų Lietuvos teritorijoje išvados. Premjeras A.Kubilius tada išreiškė nerimą dėl šios kalinimo infrastruktūros egzistavimo fakto, kuris įrodė, kad „siauro pareigūnų rato slapta priimtas sprendimas“ buvo įgyvendinamas ignoruojant neigiamas pasekmes Lietuvos tarptautinei reputacijai. O ministras V.Ušackas tuo pat metu užsienio žiniasklaidai pranešė, kad NSGK tyrimas nustatė, jog CŽV kalėjimo Lietuvoje nebuvo. Tai ir buvo esminė priežastis, dėl kurios prezidentė, sprendžianti pagrindinius užsienio politikos klausimus, siekusi, kad būtų apsivalyta nuo jos pirmtako pašonėje veikusio slapto būrelio palikimo, nebegalėjo dirbti su tokį palikimą viešai neigusiu ministru.
Būtent „objektų Nr. 1 ir Nr. 2“ egzistavimas, vieši melai apie jų paskirtį ir ligi šiol besitęsiantys nuostoliai tarptautinei Lietuvos reputacijai ir yra tikriausias nepolitinio „valstybiškai mąstančiųjų“ būrelio palikimas. Sau vieniems prisiskyrę sugebėjimus „suvokti užsienio politikos subtilybes“ valstybininkai, pasidavę slaptos galios kerams, paliko Lietuvai tarptautinę gėdą.
Žinoma, tai, kad užsienio politikos svertus iš įtakingų sekretorių ir kitų „strateguotojų“ perėmė politikas ministras, savaime nepadarė užsienio politikos geresne. Bet atsakomybė už sprendimus tapo vieša, ir ministras A.Ažubalis kartu su savo partija pasitikrindamas tautos pasitikėjimą dabar ją prisiims. O už slapta priimtus sprendimus dėl galimybės Lietuvoje kalinti ir kankinant tardyti karo su terorizmu nusikaltėlius niekas iki šiol neatsakė.
V.Plečkaitis, išreikšdamas „valstybiškai mąstančiųjų“ slapukų pasididžiavimą, kalba apie Lietuvos diplomatiją, kuri iki konservatorių valdymo buvo „nepaprastai veiksminga“, pavyzdžiui, sukūrė regioninės lyderystės koncepciją. Iš tiesų, ši idėja kurį laiką buvo įkvepianti ir paskatino Lietuvos diplomatiją apsibrėžti savo misiją – vakarietiško gero valdymo patirties perdavimą buvusiems sovietinio tautų kalėjimo draugams, kuriems ilgiau užtruko iš jo vaduotis. Ilgainiui paaiškėjo, kad norint būti regiono lyderiais turėti gražių idėjų negana. Reikia dar ir įgyvendinti konkrečius projektus, kurie vestų regioną į naują santykių su kaimynais, visų pirma su jo politinius, ekonominius ir civilizacinius siekius bandančia varžyti Rusija, kokybę. Tačiau, valstybininkai, garsiai deklaravę idėjinį pasipriešinimą atgimstančiai imperijai, praktiniame lygmenyje Rusijos atžvilgiu veikė „labiau apgalvotai ir diplomatiškai“ ir realių geopolitinės regiono transformacijos planų nei sukūrė, nei įgyvendino.
Dabar tokie projektai pradėti realizuoti, todėl Lietuvos diplomatai turi ir turės veikti tikro geopolitinio fronto sąlygomis, kai ekonominė diplomatija reiškia ne tik neįpareigojantį ryšių su užsienio verslu mezgimą, o svarbiausia – atkaklią informacinę kovą su tuos projektus žlugdančia priešiška propaganda. Kol kas Lietuvos dipomatijai pavyksta užsitikrinti JAV bei ES paramą svarbiausiems energetinio saugumo projektams, bet ši sėkmė yra labai trapi ir toli gražu negalutinė.
Priešingai, nei teigia p.Plečkaitis, ministro A.Ažubalio vadovaujama Lietuvos diplomatija neatvedė Lietuvos į izoliaciją. Per pastaruosius keletą metų Lietuvoje sėkmingai įvyko nemažai didelių tarptautinių forumų, Lietuva sklandžiai pirmininkavo ESBO. Tačiau priekaištus dėl prastų santykių su Lenkija ministras turėtų priimti ir apmąstyti.
Tiesa, pagrindinė klaida čia buvo padaryta ne dėl užsienio politikos subtilybių neišmanymo. 2010 m. pavasario „raidelių“ drama prikišamai patvirtino, kad užsienio politika yra vidaus politikos tęsinys. Kad esminės politinės klaidos savo piliečių atžvilgiu lemia ir diplomatijos pralaimėjimus. Tuo metu, kai Lietuvoje su vizitu lankėsi a.a. Lenkijos prezidentas Lechas Kaczyńskis, užsienio reikalų ministras kartu su didele dalimi savo frakcijos (bet priešingai, nei premjeras A.Kubilius) susilaikė pateikiant Vyriausybės parengtą įstatymo projektą, leidžiantį to norintiems Lietuvos piliečiams rašyti savo pavardes tais lotyniškais rašmenimis, kuriais užrašytos jų senelių, tėvų ar sutuoktinių pavardės. Atmesdami tą projektą politikai ne tik dėl mistinės „grėsmės kalbai“ nepaisė poreikių tų lietuvių kilmės piliečių, kurie turi sutuoktinio užsieniečio pavardę, bet ir nesuteikė Lietuvos lenkų tautinei mažumai tos teisės, kurią turi lietuvių mažuma Lenkijoje. Maža to, užsienio reikalų ministras tada padarė sprendimą, kuris pasitarnavo didžiausio geopolitinio Lietuvos priešininko – Rusijos – interesams, nes ši visada naudojasi Lietuvos ir Lenkijos susipriešinimu. Tai – iki šiol neišmokta istorinė aksioma.
Dabar teigiama, kad kaimyninių šalių „politikų emocijų pauzė“ netrukdo vystyti strateginių Lietuvos ir Lenkijos projektų. Bet toks požiūris grasina užmarščiai palikti prezidento L.Kaczyńskio Lietuvoje nubrėžtą strateginės Lietuvos ir Lenkijos partnerystės tikrąją reikšmę dabarties geopolitinėje tikrovėje: „1+1 Europos Sąjungoje yra daugiau nei 2“.
Deja, tame balsavime susilaikė arba buvo prieš dalis visų Seimo frakcijų. Net ir po to, kai Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis pareiškė, kad tikisi „naujo atsivėrimo“ su Lietuva po Seimo rinkimų, jokia – nei pozicijos, nei opozicijos partija nepasiūlė savo būdų šiam strateginiam Lietuvos tikslui pasiekti. Matyt ir toliau XXI a. gyvensime puoselėdami su istoriniais partneriais, bendros Tėvynės paveldėtojais amžinąjį antagonizmą. Tačiau, kol užsienio politikai vadovaus ne „nusipelnę signatarai, suvokiantys subtilybes“, o politikai, tol žinosime, kas turi atsakyti ne tik už diplomatijos sėkmės, bet ir už klaidas. Tai – taip pat nemažas ministro A.Ažubalio užsienio politikos nuopelnas.
Ridas Jasiulionis, savaitraščio „Atgimimas“ redaktorius
