Mūsų gimnazijoje algos padidėjo 90 proc. mokytojų, 26 proc. mokytojų atlyginimai padidėjo daugiau nei 200 eurų, 7 proc. – nuo 150 iki 200 eurų, 28 proc. – nuo 100 iki 150 eurų, o kitiems – per 50 eurų. Nors algos kilo, darbo krūviai nesikeitė. Atlyginimai neaugo tik šešiems žmonėms, kurie patys paprašė mažesnio krūvio, o vienam mokytojui kontaktinių valandų teko mažiau dėl tėvų pageidavimų.
Spaudoje matau nuogąstavimų, esą nebuvo laiko pasiruošti ir prie etatinio modelio pereita skubotai. Aš taip nemanau. Mūsų mokykloje etatinio įvedimui laiko pakako. Pirmiausia, pranešėme mokytojams, kokie bus pokyčiai ir kada tikslinsime darbo krūvius. Iš pradžių pasiskaičiavome mokytojų vidutinį darbo krūvį. Mūsų mokykloje mokytojas vidutiniškai turėjo 0,6 etato, taigi iš viso mokykloje turėjome 27 etatus, o pagal naują modelį mokyklai skiriami 34 etatai — kiekvienam mokytojui jau gavome po 0,8 etato.
Mokykloje turėjome 27 etatus, o pagal naują modelį mokyklai skiriami 34 etatai.
Mokytojams algos didėjo, nes padidinome antrą ir trečią kišenę už pasiruošimą pamokoms, mokinių darbų tikrinimą, be to, dabar galime apmokėti už darbus, už kuriuos anksčiau neapmokėdavome. Kūno kultūros, šokių, dailės mokytojams atsiranda galimybės atlyginti už vaikų ugdymą įvairiose varžybose, konkursuose, parodose. Su etatiniu taip pat pasidarė aiškesnė kiekvieno mokytojo krūvio sandara. Lietuvių, užsienio kalbos, matematikos mokytojams trūkdavo laiko mokinių darbų tikrinimui, o su etatiniu šios problemos sprendžiamos. Be to, atsirado lankstesnis individualus nuotolinio darbo grafikas, pritaikytas kiekvienam žmogui. Nuo šiol nebėra būtina laikyti mokytoją mokykloje, dabar kiekvienas gali atlikti savo darbus patogiu laiku.
Mano supratimu, etatinis modelis netgi sprendžia dėl nepalankių demografinių tendencijų susidariusias švietimo problemas. Mokinio krepšelio sistema buvo pavojinga mažoms mokykloms. Pavyzdžiui, savo gimnazijoje anksčiau negalėjome mokytojams apmokėti už daugumą vykdomų veiklų, taikėme jiems minimalius koeficientus. O rajonų mokyklos, kurios taikė didesnius koeficientus, viliodavo geriausius mūsų mokytojus. Galite suprasti, kur lenkiu: išvykdavo mokytojai, o paskui geriausius mokytojus ir mokiniai patraukdavo iš Viekšnių. Taip didinant atskirtį tarp mažų miestelių ir miestų. O kai sąlygos taps vienodesnės, mes irgi galėsime kelti koeficientus ir skatinti mokytojus liktis Viekšniuose.
Mažesniems miesteliams kaip Viekšniai, kuriuose irgi yra nemažai mokinių, mokyklose jų būna po 380–420, etatinis suteikia stabilumo ir pagrindą išlaikyti mokytojus. Etatinis gerai taiso ankstesnės sistemos klaidas, jis yra socialiai teisingesnis. Jei pajamos pagal mokinį, tai ir išlaidos turi būti pagal mokinį, jei pajamos pagal klasę, tai ir išlaidos turi būti pagal klasę (pvz.: pagal senąją metodiką, jei grynoje (4 klasių) gimnazijoje mokėsi 390 mokinių, tai ji galėdavo ugdymo procesą finansuoti 13 – kai komplektų, tuo tarpu ilgoji (12 klasių) gimnazija, kurioje mokėsi 408 mokiniai, turėdavo finansuoti 24 klasių komplektus. Ar tai buvo teisinga? Be abejo, kai kam tai buvo naudinga, bet kieno sąskaita?).
Kaip ir visur, mūsų gimnazijoje buvo tų, kurie nepasitikėjo ir bijojo permainų. Visgi žmonių, turinčių panišką pokyčių baimę, yra visur. O galų gale visas baimes mūsų bendruomenėje išsklaidė atėjusi atlyginimų diena, kuomet net ir skeptikai buvo patenkinti.
Rimantas Gricius yra Mažeikių r. Viekšnių gimnazijos direktorius.
