Europos dualizmas
Europoje vis labiau ryškėja dvi moralinės alternatyvos. Pirmoji – tradicinė, paremta amžių patirtimi patikrintomis prigimtinėmis vertybėmis: vyro ir moters santuoka pagrįsta šeima, su užtikrinta vaiko teise turėti tėtį ir mamą, su pagarbą gyvybei, su stipriomis bendruomenėmis ir jų tradicijomis.
Ne tik su teisėmis, bet ir su aiškiomis pareigomis valstybės piliečiams. Antra – lyčių skirtumus ignoruojanti, bešeimė, atsisakanti asmeninių įsipareigojimų, pasisakanti prieš mirties bausmę nusikaltėliams, bet negerbianti pradėtos gyvybės teisių, ligotus žmones siūlanti nužudyti eutanazijos pagalba, vaikus siūlanti klonuoti, o gimusius šeimose pagreitintu būdu iš jų siūlanti atimti visuomenė.
Šie modeliai jau kartą buvo išmėginti. Pirmojo rezultatas – Europos Sąjungos sukūrimas krikščioniškų vertybių pagrindu, antrojo – komunistų idealas Sovietų Sąjunga.
Pirma alternatyva nori valstybės, kurį remtųsi šeimos, bendruomenės jėga, antra – per pinigus žiniasklaidos ir sudėtingos teismokratinės sistemos lengvai manipuliuojamos visuomenės. Todėl mes, Lietuvos piliečiai, turėsime rimtai apsispręsti, kuriuo keliu eisime.
Tiesą pasakius, šie modeliai jau kartą buvo išmėginti. Pirmojo rezultatas – Europos Sąjungos sukūrimas krikščioniškų vertybių pagrindu, antrojo – komunistų idealas Sovietų Sąjunga. Nors pastaroji žlugo, bet komunistų idėjos gyvos, jos dabar stengiasi sovietizuoti Europos Sąjungą iš vidaus.
Šeimos ideologiniai priešai
Kovos prieš šeimą vėliavą savo laiku iškėlė komunistai, tokie kaip Karlas Marksas, Leninas ir kiti. Tai buvo svarbiausias lozungas, su kuriuo buvo kovojama. Kadangi šeima buvo svarbiausia visuomenės ląstelė, tad su ja ir reikėjo kovoti.
Eksperimentą pasiekti revoliuciniu būdu pavyko Sovietų Sąjungoje – tai turėjo pasibaisėtinų pasekmių pačiai visuomenei. Tačiau kita dalis komunistų, likusi Vakarų Europoje, tęsė savo idėjų plėtrą ir sukūrė sistemą, kuri visais įmanomais būdais kovoja prieš šeimą, ji skelbiama nemodernia, atsilikusia, sakoma, kad daugiausiai smurto – šeimoje, nors tos teiginys neturi jokio pagrindo ir t.t. Manau, kad dėl tokios ideologijos Europa sumokės didžiulę kainą. Ji, vargu, ar sugebės atsitiesti nuo savo demografinės krizės, nes jei mes dar suvokiame savo problemą, tai Vakarų visuomenė to greičiausiai nebesuvokia.
Siekyje suardyti šeimą įžvelgiu keletą pavojų. Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, iš jos kuriasi bendruomenė, o iš bendruomenės – valstybė. Ir jeigu sugriauname šeimos pamatą, tai valstybė tampa chaotišku dariniu be jokios tradicijos, be moralės normų. Tuomet tas, kas turi svertus, pinigus arba teisinę sistemą savo rankose, su ta bendruomene gali daryti ką nori, o tai pavojinga mūsų visuomenei iš principo.
Jeigu sugriauname šeimos pamatą, tai valstybė tampa chaotišku dariniu be jokios tradicijos, be moralės normų.
Lietuvoje turėjome progos įsitikinti – jei ne mūsų šeimos, nebūtume galėję atsilaikyti prieš sovietinę okupaciją.
Šeimos sugriovimas yra žymiai pavojingesnis nei visokios kitokios atakos prieš mūsų visuomenę. Todėl reikia visais būdais priešintis pastangoms bet kokia kaina atiminėti vaikus iš šeimų, leisti biurokratams spręsti mūsų likimą ar leisti kištis į mūsų švietimo sistemą.
Teisinė sistema be vertybių
Pastaruoju metu ES dauguma kairiųjų ir dalis liberalų, turėdami didesnę įtaką europinėms institucijoms, stengiasi iš viešojo gyvenimo, taip pat ir teisės, išguiti bet kokį krikščioniškąjį gėrio ir blogio supratimą.
Vietoje to stengiamasi sukurti griozdišką teisinę sistemą, viską surašant į įstatymus, juos papildant įvairiais konstitucinių ar kitokių teismų išaiškinimais, prie to pridedant aibę visokių chartijų, direktyvų, reglamentų, nutarimų ir t. t. Mėginama deklaratyviai apeliuoti į žmogaus teises, jas dažniausiai suvedant į seksualinių mažumų teises ir atskirai nuo žmogaus teisių nagrinėjant moterų teises ES ir t.t.
Akivaizdu, kad ir šioje srityje be teisinių dokumentų apsieiti būtų neįmanoma. Tačiau kai vadovaujamasi bendrais vertybių principais, įstatymai padeda visuomenei spręsti konkrečias problemas ir jų nereikia tiek daug, kad apimtų kiekvieną gyvenimo sritį ir ją reglamentuotų, o ypač – žmogaus aš šeimos asmeninį gyvenimą. Jeigu juos nustos jungti mūsų visuomenę vienijantis ir žymiai svarbesnis bendras supratimas – kas yra gėris, o kas blogis, balsuodami turėsime įstatymuose numatyti kiekvieną galimą gyvenimišką situaciją ir problemų sprendimo būdą.
Kuriant Konstituciją šeimos samprata buvo akivaizdi
Kai Lietuvos žmonės balsavo už Konstituciją, niekam nė į galvą nešovė, kad šeimą gali sudaryti du ar daugiau vyrų, gyvenančių kartu, ar kad teisėjams niekada algų mažinti negalima. Buvo savaime suprantama, kad šeima – tai vyro ir moters sąjunga.
Bet Konstitucinis Teismas iš esmės pasakė, kad jeigu tai neparašyta, vadinasi, galima suprasti bet kaip. Taigi esame priversti kurti begalę naujų dokumentų, aprašančių anksčiau buvusius akivaizdžius principus. Esame priversti kurti kalnus naujų teisės aktų, kuriuose jau dabar painiojasi net labiausiai kvalifikuoti teisininkai, o paprastiems žmonėms jie vis labiau nesuvokiami. Atmetus vertybes, bendruomenės balsas taps mažai svarbus – viską spręs teismai. Tada žmonės, nesuprasdami tokių sudėtingų žaidimo taisyklių, pagal jas negyvens, o savaime pradės kurti „nerašytas“ taisykles. Ilgainiui neapsikentę jie tiesiog išmes šią nesuprantamą, sudėtingą sistemą.
Žinoma, teisininkams tokia tvarka garantuoja vis geresnės kokybės gyvenimą, bet ar ne per didelė rizika diskredituoti žmonių akyse teisinės demokratinės visuomenės principus, o tuo pačiu – ir pačią Europos Sąjungą?
Rimantas Jonas Dagys yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys
