Po skandalų skraiste šalyje vyksta bauginantys procesai. Per ketvirtį amžiaus trunkančią nepriklausomybę 600 tūkst. darbingų lietuvių emigravo, ieškodami skalsesnio kąsnio, 200 tūkst. daugiau žmonių mirė nei gimė ir daugiau nei 420 tūkst. kūdikių nebuvo leista gimti dėl abortų.
Šiam nuostoliui kompensuoti valdantieji mėgina kviestis imigrantus, tačiau prieš tai darant būtų sveika prisiminti, kad vieno imigranto išlaikymas iki tol, kol jis pradės dirbti (t.y. apie 9 mėnesius), anksčiau ar vėliau guls ant mūsų visuomenės pečių. Išlaikyti tokį žmogų kainuos tiek pat, kiek senelių ar vaikų namų gyventojus, 850-1000 eurų per mėnesį. Vien pabėgėlių stovyklose kelionės į išsvajotą Europą laukia 6 milijonai žmonių. Kas pasiruošęs tai spręsti ir juos priimti? Ir iš kokių pinigų?
Čia problemos nesibaigia. Šiuo metu maždaug du darbingi piliečiai savo mokesčiais išlaiko vieną pensininką, tačiau jau 2035 metais šis santykis pasikeis iki maždaug 1,17:1. Tokioje situacijoje be papildomų investicijų bus itin sunku išlaikyti net ir dabartinį santykinių pensijų dydį, ką jau kalbėti apie jų didinimą.
Demografinė įtampa – visų mūsų problemų piramidės pamatas, todėl jos sprendimas ir turėtų būti mūsų dėmesio centre.
O kur dar beveik dvigubai didesnės išlaidos sveikatos apsaugai, atsirasiančios su tiek išaugsiančia pensininkų dalimi visuomenėje. Be to, net ir tokių demografinių ir socialinių iššūkių akivaizdoje, dėl didėjančios įtampos regione išliks didesnių pinigų poreikis krašto apsaugai. Tai – didžiuliai iššūkiai mums visiems.
Jų įveikimui reikalingi ir didesni finansai nei skiriame dabar. Kaip tą papildomą naštą dalinsimės? Ar ji, kaip ir dabar, klius tiems, kurie gauna mažas pajamas? O gal pagaliau ryšimės pasekti Vakarų šalių ekonomikų pavyzdžiu ir daugiau lėšų susirinkti iš brangaus turto ir didelio pelno? Tik liberalų kviečiamų imigrantų prakaitu uždirbtais mokesčiais tikrai neišsisuksime, nes tokiu atveju reiktų daugiau nei 400 tūkst. atvykėlių. Ir tai tik su sąlyga, kad dirbs kiekvienas iš jų.
Tad ką daryti? Kokie prioritetai?
Nebelikus žmonių, visi kiti keliami tikslai nebeteks prasmės. Demografinė įtampa – visų mūsų problemų piramidės pamatas, todėl jos sprendimas ir turėtų būti mūsų dėmesio centre.
Gyventojų skaičiaus atstatymą derėtų pradėti nuo išvykusių lietuvių susigrąžinimo namo. Tam reikia skubiai sutelkti valstybės ir verslo pinigus ir sukurti specialias programas, skatinančias emigrantų susigrąžinimą. Kartu būtina skatinti jaunimą pasilikti Lietuvoje, pavyzdžiui, per paramą būstui jaunoms šeimoms, kai valstybė taptų būsto įsigijimo garantu.
Reikalinga ir jaunų specialistų sulaikymo programa, pavyzdžiui, palengvinant paskolos gavimą įsipareigojus dirbti Lietuvoje. Suprantama, kad tai brangi priemonė, tačiau kitų valstybių pavyzdys neabejotinai liudija, kad ji – veiksminga. Kuo ilgiau po mokslų baigimo jauni žmonės liks Lietuvoje ir čia įleis šaknis, tuo labiau nenorės išvažiuoti visam laikui.
Kartu reikia keisti visuomenės požiūrį į šeimą ir visais įmanomais būdais stengtis atkurti jos statusą ir tvirtybę per pagalbą sprendžiant šeimų gyvenimiškas problemas. Mokykimės iš kaimyninių šalių ir gausesnes šeimas remkime ne simbolinėmis, bet efektyviomis išmokų programomis. Tai turi būti prioritetas, dėl kurio galima ir reikia aukoti kai kurias kitas sritis.
Galiausiai, negalima nusikalstamai ir toliau gąsdinti žmonių mažomis pensijomis. Taip emigracijos banga tik didės, nes šiandien dirbantys, bet apie savo ateitį galvojantys žmonės pensijų užsidirbti išvažiuos svetur. Tokie pokyčiai taip pat kainuos. Ar išdrįsime apmokestinti bankus kaip lenkai? Ar imsime iš „kitur“? Dėl to turime susitarti, bet tam reikia bent jau imtis svarstyti šiuos klausimus.
Jau vien šios priemonės, kurių sąrašą galima tęsti ir tęsti, reikalauja sutelkto visuomenės ir politinių partijų dėmesio. Tai išlikimo, todėl pirmaeiliai klausimai.
Žmogiškieji ištekliai, darbo jėga ir krašto apsauga yra tie klausimai, dėl kurių reikalinga ir prasminga suremti argumentus diskusijai ir pečius bendram darbui.
Šių priemonių programos turi būti ilgalaikės ir sutartos tarp visų politinių jėgų – tik taip jos galios nepaisant valdžios pasikeitimų ir bus veiksmingos. Kaip vieną pirmų teigiamų kregždžių galima įvardinti Seimo parlamentinės grupės „Už šeimą“, kuriai priklauso visų partijų atstovai, ruošiamą ir Seimo pavasario sesijoje teikiamą Šeimos stiprinimo įstatymo projektą, kuriame numatytos pagrindinės priemonės šeimos stiprinimui ir gimstamumo skatinimui.
Šiandien ne nesiliaujantys barniai dėl putinaičių ir vanagaičių kūrinių turi sulaukti didžiausio mūsų rūpesčio. Jie tik blaško ir ilgalaikėje perspektyvoje vagia brangų mūsų laiką.
Žmogiškieji ištekliai, darbo jėga ir krašto apsauga yra tie klausimai, dėl kurių reikalinga ir prasminga suremti argumentus diskusijai ir pečius bendram darbui. Populiarumo ištroškę skandalistai per ilgai atiminėjo mūsų visų laiką ir dėmesį, kreipdami jį kuo toliau nuo Lietuvos išlikimo klausimų.
Rimantas Jonas Dagys, Seimo TS-LKD frakcijos narys, Šešėlinės Vyriausybės socialinės apsaugos ir darbo ministras
