Metinėje spaudos konferencijoje premjeras Algirdas Butkevičius pažėrė kaltinimų dėl socialinio modelio Darbo kodekso dalies vilkinimo tiek Trišalei tarybai, tiek Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui (SRDK).
Apmaudu, kad vienas iš valstybės vadovų šitaip klaidina žmones, kadangi iš tikrųjų, jeigu kas nors ir stabdo darbo santykių reformos procesą, tai pati Vyriausybė su ministru pirmininku priešakyje. Paklausite, kodėl?
Pradėkime nuo to, kad Darbo kodekso projektas Seime užregistruotas iki galo jo nesuderinus su Trišale taryba bei nesutvarkius pagal Seimo Teisės departamento pastabas, kas vėliau sąlygojo kone trijų šimtų papildomų pataisų svarstymą.
Tačiau Darbo kodekso svarstymą ypatingai sunkina tai, kad Vyriausybė iki šiol nėra pateikusi įstatymo projekto, kuriam pati yra pritarusi dar Trišalės tarybos svarstymų metu, dėl įmokų į papildomą fondą. Jis turėtų lemti, kokio dydžio įmokas darbdaviai turėtų mokėti į bendrą fondą, iš kurio būtų mokamos išmokos iš darbo atleidžiamiems darbuotojams. Nors Vyriausybės atstovai žadėjo šį projektą pateikti dar lapkričio viduryje, ir šiandieną jo nesame sulaukę.
Darbo kodekso svarstymą ypatingai sunkina tai, kad Vyriausybė iki šiol nėra pateikusi įstatymo projekto, kuriam pati yra pritarusi dar Trišalės tarybos svarstymų metu, dėl įmokų į papildomą fondą.
Priklausomai nuo to, koks darbdavių indėlis į minėtą fondą bus nustatytas, priklausys jų mokamų išmokų dydis atleistiems darbuotojams: jeigu darbdaviai į fondą sutiks įnešti daugiau pinigų, patys atleidžiamiems darbuotojams turės mokėti mažiau, ir atvirkščiai.
Akivaizdu, kad svarstyti įstatymą, kurio didelė dalis kalba apie atleidimo sąlygų paprastinimą, kai nėra apsispręsta dėl pinigų atleistiesiems, yra Sizifo darbas. Tuo tarpu, nepateikus piniginės dalies, ir viso Kodekso svarstymo skubinimas tėra audringa veiklos imitacija.
Socialinių reikalų ir darbo komitetui ant pečių užkrovus įstatymo projektą su daugiau nei puse tūkstančio pataisų ir nesuteikiant informacijos apie įstatymo įgyvendinimui reikalingas lėšas, raginimas skubėti yra visiškas nesusipratimas.
Jis ne tik prieštarauja Seimo Statutui, bet ir kelia abejones dėl premjero įstatymų leidybos bei iš jos kylančios atsakomybės išmanymo. Kaip galima iš Seimo narių reikalauti, kad jie, neapsvarstę 600 pataisų, „neštų“ projektą į plenarinius posėdžius priėmimui?
Tai yra visiškas nesusipratimas dar ir todėl, kad iš tikrųjų premjeras kviečia, nors greičiau – primygtinai siūlo, Seimo nariams neatsižvelgti į visų žmonių nuomonę. Kalbėdamas apie visą socialinį modelį, A. Butkevičus teigė, kad „įstatymų projektų paketas ir juo siūlomos socialinės reformos neturėtų būti keičiami, siekiant įsiteikti rinkėjams“.
Dėl Darbo kodekso galime šiek tiek lengviau atsikvėpti – jis neatpažįstamai keičiasi darbuotojui palankia kryptimi.
Premjere, rinkėjai pirmiausiai yra žmonės, Lietuvos piliečiai ir „savininkai“, ir jie jūsų užregistruotam Darbo kodeksui turi šimtus pastabų. Nors valdančiajai daugumai atrodė nebūtina, mes manome, kad jas išklausyti yra privaloma, kadangi ne kam kitam, ne darbo rinkai ar ekonomikai savaime, o žmonėms įstatymus priiminėjame.
Todėl raginimai nieko nekeičiant, o tikriausiai dar geriau būtų ir nieko neskaitant, greičiau svarstyti kodeksą yra tiesiog ciniškas žmonių ignoravimas, siekiant prastumti projektą bet kokia kaina. Kyla vienintelis klausimas: kas verčia ministrą pirmininką taip elgtis? Geriausiu atveju, neišmanymas.
O dėl Darbo kodekso galime šiek tiek lengviau atsikvėpti – jis neatpažįstamai keičiasi darbuotojui palankia kryptimi. Pavyzdžiui, į įstatymą grąžinami mamadieniai, pavyko atsisakyti absurdo, kad individualia darbo sutartimi galima nesilaikyti Darbo kodekso ir t.t.
Tiesa, nereikia pamiršti, kas „stumia“ projektą ir kas sudaro daugumą... Todėl po SRDK svarstymo įstatyme lieka ir tokių protu nesuvokiamų kuriozų, kaip galimybė atleisti motinas dekretinių atostogų metu arba galimas profesinių sąjungų atsisakymas, suteikiant visą valdžią darbo taryboms, o tai apskritai primena Spalio revoliuciją.
Socialinio modelio Darbo kodeksas ir socialinio draudimo dalis, kurios svarstymas dar net neprasidėjo, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas... Tai per sudėtingi įstatymai dabartinei koalicijai, pasižyminčiai kaži kokiomis ambicijomis, nepamatuotomis su visuomenės nuomone.
Galime tik liūdnai pajuokauti, kad kuo ji gali pasigirti, tai priimtais visokiais gyvūnėlių čipavimais. Nors vargu, ar visuomenė ir tuo labai patenkinta. O šis įstatymas kaip tik ir priimtas neatsižvelgiant į jos nuomonę.
Rimantas Jonas Dagys yra TS-LKD frakcijos narys, Šešėlinės Vyriausybės socialinės apsaugos ir darbo ministras
