Jau 24-osios anuometinių, visai Lietuvai labai reikšmingų įvykių metinės. Daugelis šioje iškilmėje dalyvaujančiųjų gyvai prisimena 1991 metų Sausio 13-osios įvykius. Tad šios dienos paminėjimas leidžia prisiliesti prie anuometinės tikrovės, kai laisvės troškimas išsiveržė lyg visus suvienijanti, pakelianti, gaivinanti versmė.
Ši versmė užliejo visą šalį, paskatino žmonių pasiaukojimą, solidarumą, geranoriškumą. Visa tai buvo tikra, nesuvaidinta, gyva. Tikras vis dėlto tuomet buvo ir nerimas matant, kas vyksta. Bet tikra buvo ir drąsa. Gyva buvo ir daugelio malda bei tikėjimas.
Ir man lemiamą Sausio13-osios naktį teko būti šalia šio pastato kartu su daugybe tuometinės Aukščiausiosios Tarybos gynėjų. Pamenu, iš Žvėryno tilto pusės pamatėme atvažiuojančią karinę techniką. Jau buvome girdėję, kas vyko prie televizijos bokšto. Tvyrojo nežinia, įtampa, buvo ir baimės.
Visam laikui į atmintį įsirėžė vienos netoliese stovėjusios moters garsus šauksmas: „Marija, gelbėk Lietuvą!“
Visam laikui į atmintį įsirėžė vienos netoliese stovėjusios moters garsus šauksmas: „Marija, gelbėk Lietuvą!“ Tai buvo gyvo tikėjimo šauksmas, atskambėjęs daugelio šalia esančiųjų širdyse.
Kažkas pradėjo kalbėti „Tėve mūsų...“ Kaipmat ši malda garsiai suskambo aplinkinių lūpose. Tai buvo ypatinga malda, supratome, jog tuomet nebuvo kuo daugiau pasitikėti.
Esu įsitikinęs, kad ši ir nesuskaitoma daugybė kitų maldų, taip pat Dievui paaukota daugelio žmonių kančia savoje tėvynėje ir už jos ribų, miškuose ir Sibiro platybėse subrandino į laisvę atvedusią Sausio 13-ąją.
Po 24 metų šiandien prisimenami įvykiai jau tapo istorija. Kasmetinis Sausio 13-osios paminėjimas atgaivina tų dienų nuotaiką ir stiprina viltį, pakelia ir drąsina. Per šį minėjimą mūsų širdyse ir sielose autentiškai atskamba tų dienų dvasia.
Prisimindami praeitį negalime jos atsieti nuo Lietuvos dabarties ir ateities.
Tad ši diena taip pat prakalbina apie tai, kas šiandien Lietuvoje tikra, nesuvaidinta, skatina atsinaujinti, vyksta ne dėl siaurų interesų. Kas kelia, ugdo atsakingos laisvės supratimą, žadina viltį, stiprina vertybinius visuomenės pamatus. Ši diena primena, jog ne tik kasdieninė patogi egzistencija svarbi visuomenės gerovei. Ne tik drabužis, būstas, kasdieninių poreikių tenkinimas, litas ar euras sulipdo žmogiškosios egzistencijos pagrindus. Žmogui reikia ir dvasinės atramos.
Popiežius Pranciškus prieš pusantro mėnesio kalbėdamas Europos Parlamente Strasbūre šalia kitų dalykų priminė Europos žmonėms visada buvusį būdingą atvirumą transcendencijai – Dievui. Primindamas didžiulį krikščionybės indėlį formuojant Europos socialinį ir kultūrinį paveldą popiežius teigė: „Šis indėlis nekelia pavojaus valstybių pasaulietiškumui <…>, priešingai, yra praturtinimas.“
Laisvoje mūsų valstybėje pastebėdami vis ryškiau besiformuojančias vertybines, pasaulėžiūrines takoskyras, neturėtume skubėti nubraukti tai, kas svarbiausia ir brangiausia mūsų pavelde.
Žvelgdami ir į mūsų šalies paveldą galime pakartoti tą patį. Laisvoje mūsų valstybėje pastebėdami vis ryškiau besiformuojančias vertybines, pasaulėžiūrines takoskyras, neturėtume skubėti nubraukti tai, kas svarbiausia ir brangiausia mūsų pavelde.
Tokias takoskyras bene ryškiausiai pastebime moralės dalykuose, požiūryje į šeimą, gyvybę, tikėjimą. Kartais mūsų šalyje paskubomis skatinamos diegti naujų, bet laikinų, gilesnių vertybinių šaknų neturinčių ideologijų suformuotos nuostatos. Tai dažnai veda ne į atsinaujinimą, bet į susipriešinimą.
Popiežius Pranciškus Europos Parlamente minėjo, kad „kiekvienas žmogus yra susijęs su socialiniu kontekstu, kuriame teisės ir pareigos sujungtos su kitų teisėmis ir pareigomis ir su pačiu visuomenės bendruoju gėriu“. Tik tokia visuomenės raidos supratimo perspektyva veda į augimą, visokeriopą valstybės plėtrą.
Garbieji svečiai, šio iškilaus susibūrimo dalyviai. Sausio 13-ąją išgyventas solidarumas mus skatina bręsti atsakingam, kūrybingam dialogui. Tam mus kviečia ir pasaulio Kūrėjas, laikų Viešpats, esantis virš visų laikmečio mąstymo tendencijų, srovių, ideologijų. Siekime giliau įžvelgti kurlink Jis mus veda. Statykime valstybę ant tvirtos uolos, neišjudinamų vertybinių pamatų, kad ji atlaikytų visus iššūkius, kad jos nesilpnintų kažkieno interesai, ideologiniai vėjai ar kitokių sukrėtimų audros. Viešpats telaimina mus šiame kelyje.
Ši Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos kalba perskaityta iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime 2015 m. sausio 13 d.
