Kalbant apie atliekų prevenciją pateikiama tik ta informacija, kuri tinkama gamintojams ir pardavėjams. Atliekų tvarkymo prioritetai „teršėjas moka“ ar „atliekos tvarkomos jų susidarymo vietoje“ nėra tinkamai įgyvendinamos, nes tam visiškai neparuošta sistema, niekas nedaroma net tam, kad būtų išgrynintos sąvokos.
Klausimas – ar atliekos susidaro pas gyventoją, ar jos susidaro jau pas gamintoją gamybos procese? Turiu omenyje pakuotes, tarą, maišelius ir kitas tik logistikai ir rinkodarai tinkančias priemones. Ar gyventojams yra sudaryta galimybė rūšiuoti? Ar yra motyvacija ir aiškumas, kodėl reikia rūšiuoti atliekas ir kas daroma, kad jos vietoje beverčių atliekų po rūšiavimo taptų verte, gautų antrą ar trečią gyvenimą? Ar gyventojas žino, kiek mes bendrai sukuriame atliekų? Pats laikas pasiraitoti rankoves ir pradėti nuo savęs.
Ar gyventojas žino, kiek mes bendrai sukuriame atliekų? Pats laikas pasiraitoti rankoves ir pradėti nuo savęs.
Niekas nesuabejos, kad mes lietuviai esame vaišinga tauta. Atvažiavę aplankyti tėvus, senelius, dėdes, tetas visada esame pasodinami prie gausiai nukrauto stalo.
Vaišingumas pas mus suprantamas kaip geras ženklas, pagarba svečiui. Seniau laukiant svečių visą dieną moterys sukdavosi virtuvėje gamindamos įvairius patiekalus.
Šiandien tereikia užsukti į prekybos centrą, restoraną ir pageidaujamas patiekalas akimirksniu pasieks stalą. Tik ar išmetamas nesuvalgytas kepsniukas, ar pastovėjusi mišrainė taip pat yra pagarbos ženklas? Nemanau, kad mūsų motinėlė gamta laukia vis didėjančio biodegraduojančio atliekų srauto.
Prieš gerus du dešimtmečius nepanaudotos maisto atliekos buvo atiduodamos gyvuliukams šerti. Dabar turinčių savo ūkius yra vis mažiau. Anksčiau kai kurias atliekas žmonės mėgdavo užkasti savo teritorijos pakraščiuose arba šalia tvoros.
Gyvenantys sodo bendrijose iki dabar maisto (biodegraduojančias) atliekas užkasa savo sklypo teritorijose. Juk daugelis pasakytų, kad to daryti nereikia, nes tam yra mišrių atliekų konteineriai ir modernūs sąvartynai.
Tačiau kalbant apie biodegraduojančias atliekas, masinės jų susidarymo vietos yra daugiabučiai, prekybos centrai, su maisto produktų gamyba susijusios gamybos įmonės bei restoranai ir viešbučiai. Visi jie vartoja didelius kiekius maisto produktų, tačiau ar maisto atliekos reikiamai tvarkomos?
Net neabejoju, kad ne, nes visais atvejais daugiabučiai neturi kitos alternatyvos,o tik mesti viską į konteinerius, o ir įmonėms tai yra pigiausias kelias jomis atsikratyti. Ir kas vyksta toliau?
Apie 85 proc. atliekų yra šalinama sąvartynuose, ir tik daugiau kaip 10 proc. susidariusių antrinių žaliavų (kitos antrinės žaliavos) yra eksportuojama ir perdirbama.
Ypač probleminė yra biodegraduojančių atliekų tvarkymo padėtis – bandymai surinkti ir perdirbti šias atliekas yra fragmentiški, nesisteminiai, o šia veikla užsiimančių verslo subjektų (privačių ir savivaldybių įmonių) kontrolė visiškai nepatenkinama ir tiesiog nekontroliuojama ir nevykdoma.
Tokia situacija lemia Lietuvai, kaip valstybei, kylančias grėsmes – nuo tam tikrų ligų ar epidemijų kilimo, pavojaus žmonių sveikatai iki formalios Europos Sąjungos teisės bausti Lietuvą.
O biodegraduojančių atliekų (maisto, žaliosios ir kita) dalis mišrių atliekų sraute yra daugiau nei pusė viso atliekų srauto. Ir kol kas nėra prognozių, kad ji mažėtų. Iki galo neužtikrinamas visuotinai Europos Sąjungoje pripažintas principo „teršėjas moka“ laikymasis.
Tokia situacija lemia Lietuvai, kaip valstybei, kylančias grėsmes – nuo tam tikrų ligų ar epidemijų kilimo, pavojaus žmonių sveikatai iki formalios Europos Sąjungos teisės bausti Lietuvą už ES Direktyvose įtvirtintų ir Lietuvos prisiimtų įpareigojimų atliekų tvarkymo srityje nevykdymą.
Šiandien drąsiai galima teigti, kad veikianti atliekų apskaitos sistema neužtikrina teisingos atliekų apskaitos ir negalima nustatyti patikimų šalyje surenkamų, perdirbamų/ panaudojamų ir šalinamų sąvartynuose mišrių komunalinių atliekų kiekių ir teisingų įmokų už atliekų tvarkymą dydžių.
Aplinkos ministerija 2011 m. patvirtino regionuose nepavojingų atliekų sąvartynuose šalinamų mišrių komunalinių atliekų sudėties nustatymo ir komunalinių biologiškai skaidžių atliekų kiekio juose vertinimo tvarkos aprašą, kuris įsigaliojo nuo 2012 metų pradžios.
Marijampolės, Šiaulių, Tauragės ir Vilniaus atliekų tvarkymo centrai ir šių rajonų savivaldybės nevertino mišrių komunalinių atliekų šalinamų sąvartynuose sudėties, nenustatė biologiškai skaidžių atliekų kiekio ir neatsiskaitė Aplinkos ministerijai.
Kiti 6 centrai nustatinėjo pagal individualiai parengtas metodikas, tačiau Aplinkos ministerijai duomenų neteikė, tad kyla klausimas, ar galima kontrolė, ar galimybė taikyti prevencines priemones, kai skirtingos savivaldybės skirtingai supranta Valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą ir skirtingai nustato komunalinių bioskaidžių atliekų šalinimo sąvartynuose mažinimo užduočių vykdymą.
Sudėties nustatymas pradėtas tik prieš metus, tačiau Vilniaus regiono savivaldybėse nesilaikyta nustatytos tvarkos ir nenustatyta mišrių komunalinių atliekų sudėtis. Kadangi ne visų savivaldybių atliekų sudėtis nustatoma ir įvertinama arba ataskaitos teikiamos ne laiku, gali būti neteisingai nustatyta ir įvertinta atliekų sudėtis, neteisingai nustatytas biologiškai skaidžių šalinamų sąvartyne atliekų kiekis ir pateikti netikslūs duomenys.
Tik užtikrinus patikimą komunalinių atliekų apskaitą, visuomenė žinos tikrą atliekų kiekį, o institucijos, atsakingos už atliekų tvarkymą, lengviau priims teisingus sprendimus dėl atliekų tvarkymo būdo parinkimo.
Sąvartynai, kurie surenka biodegraduojančių atliekų išskiriamas dujas netgi yra suinteresuoti, kad kuo daugiau į sąvartyną patektų bioskaidžių atliekų. Tad ar darydami gerą nepadarom ženkliai daugiau žalos gamtai?
Vien susidariusio atliekų filtrato upės yra dešimtys tūkstančių tonų per mėnesį. Nepavojingų atliekų sąvartyno filtratas labai dažnai supainiojamas su buitinėmis nuotekomis, o tai yra didelė klaida, nes sąvartyno filtratas savo chemine sudėtimi nuo buitinių nuotekų labai skiriasi.
Sąvartyno filtrato išvalymas dėl jo gan specifinės cheminės sudėties ir dėl to, kad ši cheminė sudėtis, eksploatuojant sąvartyną, laikui bėgant keičiasi – yra problematiškas. Parengtinis biologinis filtrato valymas stipriai sumažintų biocheminį deguonies suvartojimą (BDS5) ir bendro azoto bei fosforo koncentracijas, tačiau cheminis deguonies suvartojimas (ChDS) suskaidyti biologiškai būtų problematiška ar net neįmanoma: faktiškai išliktų aukštos įvairių sunkiųjų metalų koncentracijos.
Todėl net ir po parengtinio biologinio apvalymo filtratas sudaro gan didelę apkrovą miesto nuotekų valyklai. Po pirminio biologinio apvalymo filtrato tarša išlieka didelė – visų pirma lieka aukštos ChDS ir sunkiųjų metalų koncentracijos.
ChDS absorbavimui reiktų vieną po kito įrengti bent 3 aktyvuotos anglies filtrus, bet filtrų eksploatacijos kaštai yra gan dideli, tad dauguma eksploatuojančių sąvartynus tiesiog taupo.
Dažniausiai sąvartynai pasirenka dvi kryptis: nedidelė dalis valoma vietoje, kita dalis vežama į miesto nuotekų įrenginius, o dalis tiesiog nuteka į gamtą.
Sunkiuosius metalus būtų galima pašalinti selektyviųjų jonų mainų metodu, bet tai taip pat yra gan brangus procesas, ekonomiškai apsimokantis tik esant nedidelėms sunkiųjų metalų koncentracijoms (ko negalima pasakyti apie sąvartyno filtratą). ChDS ir sunkiųjų metalų pašalinimui taip pat būtų galima naudoti chemines technologijas – flokuliantus/koaguliantus ir cheminį nusodinimą, tačiau tai yra gan brangi technologija – dėl didelio chemikalų poreikio ir palyginti aukštų eksploatacijos kaštų.
Tad dažniausiai sąvartynai pasirenka dvi kryptis: nedidelė dalis valoma vietoje, kita dalis vežama į miesto nuotekų įrenginius, o dalis tiesiog nuteka į gamtą.
Biologiškai skaidžios atliekos turėtų būti apdorojamos biodžiovinimo būdu. Atliekos sukraunamos į specialias talpas, kuriose, panaudojant natūraliai proceso metu išsiskiriančią šilumą, atliekos džiovinamos. Sumažėjus drėgmei, didėja šių atliekų energetinė vertė. Išsiskirianti iš biodžiovinimo įrenginių drėgmė valoma biofiltrais, kad į aplinką nesklistų nemalonūs kvapai.
Paprasčiausias centralizuotas jų tvarkymo būdas yra mechaninis biologinis atliekų apdorojimas, kurio metu automatiškai išrūšiuojamos tinkamos perdirbimui atliekos, o iš bioskaidžių atliekų pagaminamas kompostas ir biodujos.
Mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) idėja gimė Vokietijoje įvedant atliekų šalinimo sąvartynuose ribojimus bei ieškant alternatyvų nerūšiuotų atliekų pavertimu energija.
Plačiausiai mechaninis biologinis apdorojimas taikomas Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Šveicarijoje ir Olandijoje, palaipsniui pradedas diegti ir kitose Europos valstybėse. Paskutinį dešimtmetį stebimas įrenginių statybos bumas.
Ecoprog duomenimis, nuo 2005 m. iki 2013 m. MBA įrenginių kiekis padidėjo beveik 60 proc., iki 350 ir prognozuoja, kad per artimiausius penkerius metus įrenginių kiekis padidės iki 450, o jų pajėgumai išaugs iki 46 mln. tonų per metus.
Daug svarbesnė yra visur įtvirtinta nuostata, kad atliekų turėtojas turi tvarkyti atliekas pats arba tinkamai perduoti jas atliekų tvarkytojui.
Bioskaidžios atliekos, kaip minėjau, sudaro išskirtinę bendro atliekų srauto dalį. Dalis tam tinkančių atliekų, turinčių energetinę vertę turi būti skiriama energijos gavybai. Tokia nuostata yra tvirtinta Valstybiniame strateginiame plane. Kita dalis – antrinės žaliavos – perduodamos perdirbėjams. Nedidelė dalis likusių niekam netinkamų atliekų (iki 20 proc.) keliauja į sąvartyną.
MBA įrenginys yra puiki prevencinė priemonė bioskaidžių ir visų mišrių atliekų perdirbimui ir tokiu būdu atliekos taps naujomis medžiagomis bei energijos ištekliais. Tačiau tai centralizuota prevencija.
Daug svarbesnė yra visur įtvirtinta nuostata, kad atliekų turėtojas turi tvarkyti atliekas pats arba tinkamai perduoti jas atliekų tvarkytojui. Įmonės, kurių ūkinėje, komercinėje veikloje susidaro atliekų, privalo jas rūšiuoti nustatyta tvarka.
Atliekos turi būti tvarkomos ir saugomos taip, kad nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai. O geriausia maksimaliai atsisakyti atliekų, peržiūrėjus savus įpročius ir kuriant naują gyvenimo būdą su šūkiu: „Į sąvartyną 0 atliekų“.
Rimantas Šerkšnas yra Žaliosios politikos instituto viceprezidentas, aplinkosaugos ekspertas
