Rimantas Stanevičius: Atostogos: naikiname, perkeliame ar naudojame?

Aprašyta atostogų tvarka – mažiau nesusipratimų

Vadovaujantis Darbo kodeksu, kasmet pelnytai uždirbame 20 darbo dienų atostogų. Pagal Valstybinės darbo inspekcijos išaiškinimą, atostogos „sudega“ po trejų metų, skaičiuojant nuo kalendorinių metų pabaigos. Kitaip tariant, atostogų „degimas“ susiejamas su kalendoriniais metais – baigėsi metai, kuomet darbuotojas įsidarbino, ir prie jų prisideda dar treji. Pavyzdžiui, jei įsidarbinome 2020 m. kovą, tai 2024 m. sausį iki tol nepanaudotos atostogos „sudegs“.

Nacionalinės praktikos, kiek ir kaip darbdavys turi priminti darbuotojui, kad artėja atostogų „sudegimo“ terminas, nėra. Bet tam, kad būtų mažiau nesusipratimų, pasakymų „nežinojau“, „niekas nesakė“, darbovietėms verta turėti aiškią atostogų tvarką, su kuria galėtų susipažinti kiekvienas darbuotojas. Reikalinga ji tam, kad būtų reguliuojami pagrindiniai su atostogomis susiję dalykai, pavyzdžiui, atostogų suteikimas, atostogų likučių naudojimas, „priverstinis“ atostogavimas ir panašiai.

Sudarytoje tvarkoje rekomenduotina aiškiai apibrėžti, iki kada turėtų būti teikiami prašymai dėl atostogų suteikimo, su kuo tuos prašymus reikia derinti, kaip sudaroma atostogų eilė, kokiu sezonu galbūt prašoma neimti atostogų, kaip išmokami atostoginiai, kas atsitinka, jeigu darbuotojas nepateikia prašymo, ir kiti pagal kiekvienos darbovietės specifiką reikšmingi klausimai.

Šioje vietoje pravartu priminti, kad bent viena atostogų dalis turi būti 10 darbo dienų. Tai reiškia, kad 10 iš turimų atostogų darbuotojas gali naudoti kaip tik nori, kad ir po vieną dieną, bet likusias 10 dienų, jis būtinai turi imti visas kartu.

Europinė praktika reikalauja skatinti darbuotoją eiti atostogų

Nacionalinėje praktikoje įpareigojimo darbdaviui priminti apie „degančias“ atostogas nėra, bet iš ES Teisingumo Teismo praktikos ateina papildomas reikalavimas darbdaviui skatinti darbuotoją eiti atostogų bei informuoti jį apie tai, kad nepasinaudojus atostogomis ir atėjus numatytam terminui, neteks teisės į jas. Vis dėlto ir čia nėra pasakoma, kiek kartų turi vykti toks skatinimas bei informavimas. Tikėtina, kad tai turėtų būti daroma tam tikrais intervalais iki numatyto atostogų naikinimo termino.

Šiuo atveju darbdaviui svarbu turėti įrodymą apie tokį informavimą ir skatinimą, todėl puiku, jeigu tai būtų daroma ne tik žodžiu, bet, pavyzdžiui, ir elektroniniu būdu primenant apie atostogų likutį ir jo išnaudojimo tvarką.

Tiesa, kalbant apie atostogų „degimą“, reikia nepamiršti ir dar vieno reikšmingo dalyko – įvertinti, ar darbuotojas faktiškai galėjo pasinaudoti tomis atostogomis, ar ne. Jeigu darbuotojas dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, dėl ilgalaikio nedarbingumo arba vaiko priežiūros atostogų, negalėjo pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis, tai atostogų naikinimas neturėtų būti taikomas, tai yra turėtų būti atidedamas.

Be to, darbdaviai gali suteikti ir tam tikrą „bonusą“ – motyvaciją darbuotojams, įvesdami taisyklę, kad su tam tikromis sąlygomis, uždirbtos atostogos nebus naikinamos. Tai irgi turėtų būti aprašyta atostogų tvarkoje.

Pageidautina sudarytą atostogų tvarką suderinti su darbo taryba, jeigu tokia yra.

Tad darbovietėms, kurios dar neturi aprašytos atostogų tvarkos, kaip tik artėjantys metai galėtų tapti paskata tokius sudaryti, o besibaigiantys 2020-ieji turėtų priminti, kad dar ne vėlu, pagal galimybes, pasinaudoti užtarnautomis laisvomis dienomis.

Beje, pandemijos kontekste tenka neretai išgirsti, kad „jeigu jau negalima keliauti, tai anokios čia atostogos“. Visgi pravartu nepamiršti, kad atostogos būtinos. Ne tik dėl nustatytų taisyklių, bet vardan geresnės emocinės būsenos, aukštesnio darbingumo, kūrybiškumo. Kaip rodo tyrimai – metinių atostogų neturėjimas koreliuoja ir su sveikatos problemomis. Tad gerų atostogų, o kaip jas išnaudoti kitaip, be kelionių, idėjų tikrai apstu!

Rimantas Stanevičius yra Personalo valdymo profesionalų asociacijos (PVPA) valdybos pirmininkas.