„Būtina, kad mokyklose dirbtų aukščiausio lygio profesionalai“ – teigia ministrė. Su šiuo lozungu galima sutikti. Ir čia pat manoma, kad tai padės padaryti naujai kuriami pedagogų rengimo centrai. Tačiau tokie naujai parengti mokytojai (tai nutiks po 4 metų) geriausiu atveju per metus pakeis tik 1-2 proc. į pensiją išėjusių jų kolegų. O kaip „aukščiausio lygio profesionalais“ per kelerius metus taps likusieji 99 proc.?
Ta stebuklinga lazdele ministerija linkusi laikyti galimybe keliems šimtams dirbančiųjų mokytojų įgyti antrąją specialybę. Žiūrint į siūlomus skaičius, iki 2025 metų taip „atsinaujintų“ keli tūkstančiai mokytojų. Žinoma, tik tuo atveju, jei pasibaigus Europos struktūrinių fondų finansavimui šią naštą perkelsime ant nacionalinio biudžeto. O ką darys likusieji keliasdešimt tūkstančių „neatnaujintų“ mokytojų?
Pirmiausia susitarkime, kad švietimo finansavimą, skaičiuojant nuo bendrojo vidaus produkto, iki 2025 metų reikia bent priartinti prie Europos Sąjungos vidurkio. O tam kasmet papildomai švietimui reiktų skirti apie 40 mln. eurų.
Keista, kad ministerija, kalbėdama apie atlyginimų kėlimą ir etatinį darbo apmokėjimą bei numatydama tam per trejus metus išleisti 93 mln. eurų, visiškai pamiršta kitą dalyką – mokyklose mažėja mokytojų krūviai, nes katastrofiškai mažėja vaikų. Todėl atlyginimų kėlimą „suvalgo“ prarastos pamokos. Tad ką daryti?
Nors jau nuo 2014 metų atsisakyti ydingos praktikos mažinti finansavimą mažėjant mokinių skaičiui, to negana. Pirmiausia susitarkime, kad švietimo finansavimą, skaičiuojant nuo bendrojo vidaus produkto, iki 2025 metų reikia bent priartinti prie Europos Sąjungos vidurkio. O tam kasmet papildomai švietimui reiktų skirti apie 40 mln. eurų. Šias lėšas reiktų skirti ne tik atlyginimo kėlimui, bet ir papildomam mokytojų krūviui užtikrinti. Taip mokyklose vėl atsirastų valstybės finansuojami būreliai, popamokinis ugdymas, pailgintos grupės pradinių klasių mokiniams. Būtų finansuojami ir mokytojų padėjėjų, dirbančių su integruotais į bendrojo ugdymo procesą vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių. Visa tai užtikrintų, kad sumažėjus vaikų skaičiui ir veikiant etatinio darbo apmokėjimo modeliui, mokytojai gautų užtikrintą ir pastoviai augantį atlyginimą.
Laikas pradėti jungti mažas pradines, pagrindines mokyklas su gimnazijomis ir sukurti vientisą mokyklą – taip vadinamas „ilgąsias gimnazijas“. Atskiromis gimnazijomis reikėtų palikti tik tas, kurios dirba su ypatingai gabiais vaikais. Žinau, kad toks siūlymas vidurines mokyklas ardžiusiems gali sukelti širdies priepuolį, tačiau tegul jie išgeria raminamųjų ir įvertina, kad tada buvo padaryta klaida. „Ilgosios gimnazijos“ ir dabar patrauklesnės daugumai tėvų. Ką duotų toks jungimas?
Tai užtikrintų garantuotus krūvius mokytojams, kuriems ugdymo programa per savaitę skiria nedaug pamokų – gamtos mokslų, dailės, muzikos ir dalies kitų mokomųjų dalykų mokytojams. Nereiktų sudaryti kelių darbo sutarčių. Iš kitos pusės – tokie specialistai užtikrintų tinkamą ugdymo kokybę. Be to, jei jungiami universitetai – kodėl smulkinamos mokyklos? Taip sutaupytume daug administracinių išlaidų, kurios galėtų atitekti ugdymui.
Pagaliau – imkime atkurti kažkada suardytą nacionalinę pedagogų kvalifikacijos kėlimo sistemą. Ji turi būti analogiška tai, kuri veikia gydytojų tobulinimui. Ne keliasdešimt išsibarsčiusių licencijuotų kvalifikacijos kėlimo centriukų, o visaapimanti nacionalinė sistema, apimanti ir universitetus bei kolegijas, gali padaryti rimtą proveržį gerinant švietimo kokybę.
Kvalifikacijos kėlimas būtų grindžiamas naujausiomis pasaulinėmis dalykų didaktikos tendencijomis. Ar visi mūsų mokytojai geba panaudoti mokinių turimus išmaniuosius telefonus, pavyzdžiui, žmogaus ūgiui nustatyti matuojant slėgį ties jo pėdomis ir viršugalviu – akivaizdesnio tokio vaizdaus ir gražaus fizikos eksperimento net nesugalvosi. Visa tai naudojama pažangiose užsienio mokykloje, tačiau panašių eksperimentų su žiburiu tektų ieškoti pas mus.
Labai gaila, kad Lietuvos žmonių pasiūlyta idėja – paversti mokytojo profesiją prestižine – gali likti neįgyvendinta. Taip gali nutikti jei ir toliau viskas bus daroma tik dėl to, kad ministerija tarsi koks žvalus kareivis kuo greičiau raportuotų – o mes jau padarėme. Kur kas svarbiau diskutuoti apie tikrai veiksmingas priemones ir įtraukti į šį procesą visą visuomenę. Kalbame apie mūsų šalies ateitį.
Rimantas Vaitkus yra Vilniaus universiteto docentas, socialdemokratas.
