Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Rimantas Vaitkus: Mokytojų atlyginimai – bausmė už nepavykusias švietimo reformas?

Premjeras Saulius Skvernelis pagrįsdamas Vyriausybės nenorą didinti mokytojų atlyginimus, pabrėžė, kad pirmiausia, jo nuomone, reikia pasiekti deramą švietimo kokybę, o po to kaulyti pinigų. Perfrazavus žymius satyrikus siūloma laikytis principo – pirma kėdės, paskui pinigai.
Rimantas Vaitkus
Rimantas Vaitkus / Vytauto Valentinavičiaus nuotr.

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad Lietuvos švietimo kokybė atsilieka nuo kaimynų suomių, estų, latvių. Be to, stebima tendencija, kad kokybė negerėja taip, kaip norėtųsi. Galima įrodinėti, kad tam turi įtakos mūsų mokinių mokymosi trukmė ir ilginti mokymo metus. Darbas matomas, bet... Ką pakeis pora savaičių? Galima kaltinti mokytojus, kad dalis jų dirba nekokybiškai. Turbūt taip galima suprasti premjero įvardytas švietimo kokybės sąsajas su mokytojų atlyginimais. Tačiau krūvos mokyklas tikrinančių įstaigų didelių priekaištų mokytojų darbui nėra pareiškusios.

Tapo įprasta dėl švietimo kokybės kaltinti pedagogų rengimo sistemą – iš tikrųjų edukologijos studijas renkasi ne patys gabiausi studentai. Bet jaunų mokytojų į mokyklas ateina labai mažai. Tačiau ir vėl – kas norės studijuoti 6 metus vien tik tam, kad pradedantysis mokytojas gautų kokiu pusšimčiu eurų daugiau už, tarkime kroviką ar valytoją. Tapo madinga kritikuoti baigiamuosius egzaminus ir siūlyti įvesti kaupiamąjį balą. Ar tikrai tai padės atsisakyti korepetitorių, jei įstojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai remiasi egzaminų loterija?

Iš tikrųjų mūsų šalies atsilikimo švietimo srityje priežastys visai kitos ir nesusijusios su mokytojų darbo kokybe. Visos bėdos dabar - tai nevykusios praeities švietimo reformų vaisiai. Dar prieš du dešimtmečius strimgalviais puolėme griauti viską, ką buvome sukūrę, nekreipdami dėmesio į pasekmes. Įrodinėjome kad vidurinės mokyklos yra blogis. Suskaldėme jas į „grynąsias“ gimnazijas ir pagrindines. Pastarąsias supriešinome su gimnazijomis – atsirado brangiai kainuojantis ir neefektyvus klasių „persiklojimas“.

Kokia gi mokinio motyvacija, jei jis žino, kad vidurinio mokslo nebaigs, o mokykloje mokosi tik dėl jai tenkančio finansinio „krepšelio“. Sunaikinome valstybinę mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistemą, vietoje to sukūrėme „akredituotus“ kvalifikacijos kėlimo centrus, universitetinius mokslo centrus prilygindami rajonų centreliams. O ugdymo programų pasiutpolkė? Skaitai ir pameti galvą – ko turi išmokyti mokytojas, jei programa aptaki, nepagrįsta ilgalaikiais tyrimais. Viskas palikta vadovėlių autorių ir mokytojų sąžinei. Todėl daugelis mokytojų tarsi maldaknygę skaito valstybinių egzaminų programą, nes kažkas gi turi pasakyt, kokias kompetencijas turi turėti baigdamas mokyklą mokinys.

Visa atsakomybė už ugdymą suversta mokytojui. Valstybė tik kontroliuoja: akredituoja, licencijuoja. Ai, dar veikia Ugdymo plėtotės (!) centras, kuris, neva, ir yra atsakingas už ugdymo turinį. Švietimo ir mokslo ministerija čia „ne prie ko“.

Užuot kaltinę mokytojus dėl mūsų atsilikimo nuo estų ar suomių, gal imkimės taisyti tai, ką „prisidirbome“. Pirmiausia grįžkime prie vientiso vidurinio ugdymo. Tai nereiškia, kad reikia uždaryti keturmetes gimnazijas ir grįžti prie vidurinių. Tegul atskiros ugdymo pakopos vyksta atskiruose pastatuose, bet visa mokykla turi būti kaip vieninga sistema ir apimti visas 12 klasių. Jei stambiname universitetus, kodėl tada skaidome bendrojo ugdymo mokyklas?

Vilniaus „Gabijos“ gimnazijos populiarumas yra puikiausia to iliustracija. Ši mokykla išlaikė dvylikametį ugdymą kaip sistemą. „Ilgųjų“ gimnazijų prašo ir tautinės mažumos. Nustokime priešinti mokyklas skelbdami visokius reitingus. Ar gali Vilniaus licėjaus mokykla, surinkusi gabiausius ir labai motyvuotus Vilniaus miesto mokinius, būti lyginama su labai gera rajono gimnazija, kuri moko visus – ir būsimąjį elitą, ir tuos, kurie gal dirbs menko išsilavinimo reikalaujančius darbus.

Vietoje „akredituotų“ pedagogų kvalifikacijos kėlimo centrų grįžkime prie ištakų: pedagogų kompetencija gali būti keliama ten, kur sukauptas mokslas, kur dirba aukščiausios kvalifikacijos specialistai: tai yra, universitetuose. Jokiam gydytojui, atliekančiam sudėtingas širdies operacijas nekiltų noras kelti kvalifikaciją kaimo ambulatorijoje. Kodėl tada mokytojas turi būti kitoks? Be to, tik labai mažas skaičius naujai parengtų pedagogų ateina į mokyklas. Jie negali pakeisti švietimo kokybės staiga ir iš esmės. Žymiai didesnę reikšmę turi mokyklose jau seniau dirbantys mokytojai, todėl yra būtina, kad veiktų vieninga valstybinė pedagogų kvalifikacijos kėlimo sistema.

Gal užteks „žaisti“ vadovėlių „rinką“, kai dėl menamos konkurencijos išleidžiame krūvas besiskiriančių vadovėlių. Tai brangu ir neefektyvu. Dažnu atveju autoriams reikia ne konkuruoti tarpusavyje, o vienyti jėgas, jei norime, kad mokymo priemonės būtų iš tikrųjų kokybiškos. Keliolika vieno mokymo dalyko vadovėlių nėra joks džiaugsmas – tai tik rodo, kad neturime geros vadovėlių rengimo sistemos. Kai Atviros Lietuvos fondas ėmėsi iniciatyvos pertvarkyti vadovėlių rengimą, mokymo priemonių projektai buvo eksportuojami mokyklose, aptariami su mokytojais, mokslininkais. Tai leido išvengti daug klaidų, mokymo priemones geriau adaptuoti mokinių poreikiams. Deja, dabar tam, kad vadovėlis būtų patvirtintas tereikia tik kelių ekspertų verdikto.

Taigi, lengviausia dėl švietimo kokybės kaltinti mokytojus. Tačiau geriausia – taisyti valstybė padarytas klaidas ir orientuotis į kitokį, 21-ojo amžiaus švietimą, grįsta ne žinių „kalimu“, o kompetencijų stiprinimu, kad informacinės visuomenės abiturientas susikurtų vertybių ir kompetencijų pagrindą, leidžiantį rasti žinias, pritaikyti jas susikurtoms schemoms ir ugdyti savo kūrybiškumą. Jis ir nulems mūsų šalies progresą.

Rimantas Vaitkus yra socialdemokratas, buvęs švietimo ir mokslo viceministras.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos