Nesigilinant į apklausos metodikos plonybes ir abejotiną jos išvadų patikimumą, tokie faktai sugrąžina prie mūsų daugiabučių namų būklės ir pastangų įsivaizduoti jų likimą šimtmečio viduryje. Kiek namų išgyvens ir kas juose gyvens, kaip jie atrodys, kiek vartos energijos, ar bus patogūs civilizuotam gyvenimui?
Vaizdelis iš ateities
Lietuvoje 2022 metų sausis. Lauke spaudžia smagus šaltukas. N mieste daugiabučio gyventojas Jonas ką tik gavo neįprastai didelę sąskaitą už šildymą. Susirūpinęs, kad už šildymą reikia pakloti ketvirtadalį pensijos, Jonas atmintyje atgaivina, kad praeitais metais valdžia įsiklausė į ekonomisto Ž.Maurico rekomendacijas ir panaikino PVM lengvatą centralizuotai teikiamai šilumai. Taigi, PVM mokestis nuo buvusių 9% padidėjo iki standartinio 21%. Dėl to sąskaitos išaugo 11%.
Jonas nusprendžia susimažinti šildymą. Tuo labiau, kad šviečia graži saulutė ir kambariuose 23 Co. Tačiau greitai įsitikina, kad to padaryti jis niekaip negali. Vienintelis radiatoriaus temperatūros reguliavimo įrenginys vienvamzdėje sistemoje – trieigis ventilis – buvo įrengtas prieš pusę šimtmečio namo statybos metu ir nuo to laiko nenaudotas. Bandyti sukioti šį praėjusio šimtmečio technikos stebuklą šiomis dienomis būtų neprotinga, o dar daugiau rizikinga.
Jonas kreipiasi į namo bendrijos pirmininką - kaip susimažinti šildymą? Pasirodo, kad tą galima padaryti tik pakeičiant automatikos nustatymus šilumos punkte. Per visą namo gyvenimą tik šilumos punktas ir buvo modernizuotas, o visa kita šiluminė technika paliko istorinių laikų lygio. Šilumos paskirstymo vamzdynuose jokių reguliavimo ar balansavimo priemonių nėra. Tai kodėl tuo nepasirūpinta? Pirmininkas paaiškina, kad tokių norų buvo, pasinaudojant valstybės parama per daugiabučių modernizavimo programą, tačiau vien tik tokioms mažoms priemonėms valstybė paramos neteikė. Buvo reikalaujama, kad priemonių įdiegimas sumažintų šilumos suvartojimą name ne mažiau kaip 40%. Tik tokiu atveju valstybė kompensavo net 40% priemonių įdiegimo išlaidų. Tačiau tokie dideli šilumos sutaupymai įmanomi tik apšiltinus visą pastato dėžutę, o tai brangiai kainuoja. Bendrija nesiryžo tokioms didelėms išlaidoms, todėl viskas ir paliko po senovei.
Kad sumažinti viso namo šildymą šilumos punkte, reikia gauti daugumos butų savininkų pritarimą tokiam sureguliavimui. Taigi, dėl Jono buto atvėsinimo privalo nuspręsti visi butų savininkai. Bet jei jie nuspręstų palankiai ir sumažintų viso namo šildymą, gali pradėti šalti Onutės butas kitame namo gale.
Kaip ir prieš 20 metų
Aprašyto Jono gyvenimo daugiabutyje negalima laikyti civilizuotu. Tai pats tikriausias „kolūkis“, nuo kurio pabėgti yra natūrali ko ne kiekvieno lietuvio svajonė. Labai gaila, kad taip yra kompromituojamas iš esmės geras gyvenimo būdas daugiabučiame name, ypač paplitęs miestuose ir atskiruose aspektuose turintis pranašumų, lyginant su individualiu namu. Tarp tokių – mažesnis atstumas nuo miesto centro, patogesnis susisiekimas, kompaktiškas žemės išnaudojimas, mažesnės energijos sąnaudos, ekologiškas ir nebrangus šildymas iš centralizuotų tinklų. Tačiau valstybės politika šių namų atžvilgiu buvo ir tebėra tokia, tarsi specialiai būtų norima parodyti kaip juose nepatogu gyventi ir tuo sukelti kuo daugiau nepasitenkinimo.
Per paskutinį ketvirtį amžiaus daugumoje daugiabučių buvo iš esmės modernizuoti (faktiškai, pakeisti) šilumos punktai, leidžiantys automatiškai reguliuoti šildymą pagal lauko temperatūrą, ir nuo keturvamzdės tiekimo sistemos (šildymas ir karštas vanduo) pereita prie dvivamzdės. Karštas vanduo pradėtas ruošti pačiuose daugiabučiuose. Šiose pažangiose permainose svarbiausią vaidmenį suvaidino šilumos tiekėjai, kadangi namų savininkai išliko neorganizuoti, pasyvūs ir jiems trūko reikalingų žinių. Nuo to laiko jokių esminių permainų pagrindinėje daugiabučių masėje neįvyko – tiek jų valdyme, tiek ir techninėje įrangoje. Vyko vien lėtas ir natūralus namų senėjimo procesas.
Nuo 2005 metų pradėtos daugiabučių modernizavimo programos, per kurias valstybė teikė net 40% siekiančią paramą įgyvendinamoms efektyvioms priemonėms. Tačiau tam reikėjo su visų priemonių paketu pasiekti ne mažesnį kaip 40% šilumos sutaupymą, kas gerokai apribojo projektų skaičių. Nuo to laiko renovuota apie 3 tūkst. namų, kas nesiekia nei dešimtadalio visų senos statybos daugiabučių, kuriems būtina renovacija. Kas bus su likusia dauguma?
Labai žalinga PVM lengvata
„Akivaizdu, kad tokia lengvata yra labai žalinga. Ja naudojasi ir tie, kam ji visai nebūtina. O tie, kurie šildosi dujomis ar kietu kuru, jos negauna. Pats lengvatos sukonstravimas yra ydingas, dėl to ją reikia naikinti“, = taip apie PVM lengvatą centralizuotam šildymui pasisako ekonomistas N.Mačiulis.
Ekonomisto teiginyje yra dalis tiesos. Gyvenu daugiabučiame name su kolektorine šilumos paskirstymo sistema. Laiptinės spintoje yra buto šilumos skaitiklis, balansavimo ventilis, ant radiatorių įrengti termostatai. Radiatorių temperatūrą pareguliuoju kaip noriu, už šilumą moku nedaug. Centralizuotas šilumos tiekimas yra patogus, nekelia rūpesčių, nebrangus ir, kas labai svarbu, neteršia aplinkos. Naujos statybos ir renovuotiems namams lengvata išties nereikalinga. Bet tokių namų yra 20%. O ką daryti su likusiais 80%, tarp kurių ir Jono daugiabutis N mieste?
Daugiabučiuose gyvena labai įvairaus mąstymo ir finansinių galimybių žmonės, todėl sunku priimti bendrus sprendimus.
Dėl tokių namų ekonomistams N.Mačiuliui ar Ž.Mauricui pritarti negalima. Šilumos pirkimo tokiuose namuose negalima prilyginti paprastam pirkimui parduotuvėje. Jei padidėja dešros ar sūrio kaina, vartotojai gali šių produktų pirkti mažiau ir taip apsisaugoti nuo asmeninio biudžeto deficito. Tačiau šilumos pirkimui senuose ir nemodernizuotuose namuose tokių galimybių elementariai nėra. Panaikinus PVM lengvatą, gyventojų sąskaitos už šildymą padidės 11% ir jokių kontrpriemonių tam padidėjimui trumpalaikėje perspektyvoje gyventojai neturi.
Reikia užtikrinti individualaus šildymo reguliavimo galimybę visuose daugiabučiuose. Tik po to PVM lengvata šildymui turėtų būti panaikinta.
Neprofesionalumas, neveikimas, nerealios vizijos
Kodėl daugumoje daugiabučių vis dar turime atsilikusias, iš gilios praeities paveldėtas šilumos paskirstymo sistemas?
Pirmiausia, dėl to kalti patys butų savininkai. Daugiabučiuose gyvena labai įvairaus mąstymo ir finansinių galimybių žmonės, todėl sunku priimti bendrus sprendimus. Būtina nuosekliai skatinti įvairias šių namų savivaldos formas, kuriant teisinę aplinką bendrijų veiklai gerinti; butų savininkų išsirinktiems atstovams veikti ir jiems šviesti; steigti daugiabučių namų bendruomenes su nuosavomis savivaldos taisyklėmis. Tačiau Aplinkos ministerijos darbo šia kryptimi nematyti. Neseniai parengtame daugiabučių namų valdymo įstatymo projekte vien tik įtvirtinamas status quo ir jokių reikšmingesnių permainų pažangos kryptimi nėra.
Energetikos ministerija formuluoja privalomuosius reikalavimus daugiabučių šildymo ir karšto vandens sistemoms. Dabar jie apima tik technines galimybes vartotojams reguliuoti šilumos suvartojimą pastato lygiu, t.y., jie labai silpni. Nėra reikalavimo, kad vartotojai galėtų individualiai reguliuoti savo butų šildymą. Netgi nereikalaujama, kad būtų įrengtos balansavimo priemonės, kas jau išvis nepaaiškinama. Vietoje to, kad stimuliuoti atsilikusių sistemų modernizavimą, teisinis reguliavimas pritaikytas prie to, kas yra ir buvo prieš ketvirtį amžiaus.
Geriausiai apsimoka nieko neveikti ir gyventi su praeito amžiaus palikimu.
Buvusio ministro Ž.Vaičiūno kadencijos metu pažangos daugiabučių šilumos ūkiuose nebuvo. Lietuva neįvykdė ES patatų energinio efektyvumo direktyvos 2012/27/EU 9 straipsnio reikalavimo iki 2016 metų pabaigos daugiabučiuose namuose įdiegti individualios šilumos suvartojimo apskaitos priemones. Vietoje to, ministerija užsakė Lietuvos energetikos institutui studiją, kuria remiantis, prieita išvados, kad tokių sistemų mūsų šalyje diegti neapsimoka.
Išties, nieko naujo. Geriausiai apsimoka nieko neveikti ir gyventi su praeito amžiaus palikimu.
Naujam energetikos ministrui yra kur pasireikšti. Bet vienu pirmųjų ministro darbų numatoma sustiprinti kovą su Astravo elektra. Pagal viešą informaciją šiam tikslui bus steigiama netgi komisija prie Vyriausybės. Iki šiol tęsiama ši beviltiška veikla, nors jau seniai turėjo būti aišku, kad elektra prekiaujant per tarpininkus, “astraviško pėdsako” atsekti neįmanoma. Pagaliau, argi bus pakenkta valstybės pamatams ar sužalota kieno nors politinė nekaltybė, jeigu netyčia nusipirksime Astravo elektronų, kurie visur vienodi?
Kalbant apie pagrindinį renovacijos modelį, kurio pagrindiniu komponentu yra namo dėžutės apšiltinimas, verta pažymėti, kad jos tiesioginis rezultatas nėra efektyvus.
Daugiabučių modernizavimo variantų rinkinys, kurį formuoja Būsto energijos taupymo agentūra (BETA), gana ribotas ir pasirinkimo nebuvo daug. Praktiškai privaloma tvarka visi namai buvo apšiltinami, keičiami langai, durys, atnaujinami vamzdynai. Buvo orientuojamasi į visą priemonių kompleksą, būtiną valstybės 40% paramai gauti, o mažesnės priemonės, susijusios su šildymo ir karšto vandens sistemos modernizavimu taip remiamos nebuvo. Tai strateginė klaida, palikusi be nieko daugumą daugiabučių. Mažoji renovacija, apimanti esminių šildymo ir karšto vandens sistemų modernizavimą, buvo įteisinta tik 2019 metais ir, kas labai keista, Seimo iniciatyva. Šiam geram žingsniui iš pradžių prieštaravusi Vyriausybė eilinį kartą parodė savo neprofesionalumą.
Kalbant apie pagrindinį renovacijos modelį, kurio pagrindiniu komponentu yra namo dėžutės apšiltinimas, verta pažymėti, kad jos tiesioginis rezultatas nėra efektyvus. Vertinant vien tik šilumos sutaupymą, tokia priemonė atsiperka per 30 metų (šilumos perdavimo koeficientas iki šiltinimo 1.1 W/m2 K, po šiltinimo 0.18 W/m2 K, šiltinimo kaina 110 €/m2, šilumos kaina 5 ct/kWh, diskonto norma 2%). Kad tokią priemonę laikyti efektyvia, jos atsipirkimo laikas turėtų būti bent dvigubai mažesnis. Taip būtų prie šilumos kainos 9 ct/kWh, tačiau tokios kainos Lietuvoje nebėra.
Be šilumos sutaupymo šiltinimas duoda ir netiesioginę naudą – apsaugo namo dėžutę nuo atmosferinio poveikio ir pagražina namą. Ir tai gali būti lemiami veiksniai. Bet kuriuo atveju, butų savininkai privalo turėti platų pasirinkimą iš viso spektro priemonių, pradedant nuo elementarių termostatų ant radiatorių iki protingai valdomo namo su atsinaujinančios energijos šaltiniais ir vėsinimu vasarą. To nebuvo nuo pat renovacijos pradžios ir tik paskutiniu metu padėtis šiek tiek pradėjo taisytis.
Daugiabučių modernizavime naujos valdžios laukia ir nearti dirvonai, ir kreivai suartų vagų taisymas. Tarp svarbiausių reikalingų priemonių būtų:
-
Daugiabučių savivaldos stiprinimas ir savininkų atstovų švietimas. Tikėtis plataus masto renovacijos galima tik turint aktyvius ir išmanančius savininkų atstovus. Šiandien renovacija nuleidžiama “iš viršaus”, o neturintys reikalingų žinių savininkai raginami apsispręsti vien įtikinėjimo būdu.
-
BETA privalo išplėsti renovacijos priemonių ir modelių arsenalą, kad besidomintys savininkai galėtų išsiaiškinti koks variantas jiems tinka geriausiai pagal jų norus ir finansines galimybes. Tam reikia turėti keletą demonstracinių namų su įgyvendintomis įvairiomis priemonėmis nuo paprastų iki sudėtingų, su kuriomis lankytojai galėtų susipažinti ir patys įsitikinti kaip jos veikia praktikoje. Šiandien BETA neužduoda techninės politikos ir pasyviai laukia, kol kur nors kada nors savaime atsiras naujovės ir dėmesio verti sprendimai. Su tuo kontrastuoja BETA aktyviai propaguojamos kvartalinės renovacijos idėjos. Vargu ar jos turi realesnį pagrindą, kai 80% namų būklė vertintina kaip neatitinkanti net elementarių reikalavimų.
-
Energetikos ministerija turi suformuluoti ir įteisinti pagrįstus privalomuosius reikalavimus daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemoms. Tarp tokių reikalavimų privalo būti techninės galimybės reguliuoti šilumos suvartojimą butuose ir, gal būt, individuali šilumos apskaita. Kartu nustatyti laikotarpį, pavyzdžiui 5 metus, per kurį sistemų pertvarkymas būtų valstybės remiamas, pavyzdžiui, kompensuojant 50% išlaidų. Jei būtų naikinama PVM lengvata šilumai, papildomos lėšos turėtų būti nukreipiamos šiam tikslui.
-
Šiandien daugiabučių modernizacijos funkcijos sutelktos Aplinkos ministerijoje, kurios pagrindinė misija – aplinkos apsauga. Būsto ir jo modernizacijos klausimai lieka tarsi podukros vietoje. Tuo tarpu energetiniai klausimai tenka Energetikos ministerijai. Susikalbėjimo tarp šių institucijų, kaip jau įprasta Lietuvoje, nedaug. Kadangi būsto klausimai labai svarbūs – daugiabučiuose gyvena 61% žmonių, o sprendžiasi jie labai lėtai arba išvis nesisprendžia, tikslinga per 2 ministerijas, BETA ir savivaldybes išskirstytas pajėgas sutelkti naujame Komunalinio ūkio departamente prie Vyriausybės.
Rimantas Zabarauskas yra energetikos ekspertas.
