Kita vertus, esama ir skirtumų. Artūras mokėjo įtikinti vilniečius savųjų oro pilių vizijomis, kol jos nesubliukšdavo, o Remigijus naudojosi situacija ir, pasak dalies balsavusių už jį damų, balsus ėmė grožiu.
Tačiau neapsigaukite. Tiesa gali būti apgaulinga. Net ir po Liberalų sąjūdį sukrėtusio korupcijos skandalo, meras ir jo komanda dirba aktyviai. Štai, greičiausiai, ne be mero žinios, naujasis „Vilniaus vandenų“ vadovas Aidas Ignatavičius mosuoja mums 5,5 tūkst. eurų alga ir giriasi kiek atleido žmonių, tačiau nepaaiškina, kodėl už vandenį vilniečiai ir toliau turi mokėti beveik 2 eurus už kubinį metrą.
Kodėl romų taboro žmonėms už juokingą skolą išvis buvo atjungta vienintelė vandens prieiga? Pastaroji problema buvo išspręsta tik Vilniaus vicemerui Gintautui Paluckui įsikišus. Ir visa tai nepaisant to, kad Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja aiškiai pripažino žmogaus teisę apsirūpinti vandeniu ir gauti sanitarines paslaugas. O po optimizacijų ir efektyvumų didinimo priedanga, atgijo sena svajonė privatizuoti šios paslaugos tiekimą? Matyt, tiek Artūrui, tiek ir Remigijui tai – svajonių svajonė, leisti savo kompanionams privatizuoti monopolinį sektorių.
Dabar meras su savo komanda turi visus svertus savo ideologinę liniją įgyvendinti praktiškai. Viešojo sektoriaus žlugdymas privataus sektoriaus naudai yra vadinamosios „laisvosios rinkos“ ideologijos pagrindiniu tikslu.
Vis dėlto darbas Lietuvos laisvosios rinkos institute Remigijui nenuėjo perniek. Kai tiek metų stambaus kapitalo užsakymu kitiems plauni smegenis ir bruki buką neoliberalizmo propagandą, pavyzdžiui, kad valstybė ar savivaldybė – prastas šeimininkas, o privatus verslas – baltas ir pūkuotas ir dar įpila už dyką, galų gale, greičiausiai, tuo įtiki ir pats. Nes vasalo darbas senjorui – visada atsiperka. Nes ten kur dideli pinigai, ten ir galia.
Taip, dabar meras su savo komanda turi visus svertus savo ideologinę liniją įgyvendinti praktiškai. Viešojo sektoriaus žlugdymas privataus sektoriaus naudai – yra vadinamosios „laisvosios rinkos“ ideologijos pagrindiniu tikslu. Aišku, nutylint, kad už skambių veiklos efektyvinimo, optimizavimo, konkurencingumo skatinimo ar kokio nors liberalizavimo visada yra vienas siekis: pelną privatizuoti – nuostolius palikti visiems mokesčių mokėtojams.
Ko gero, geriausias tokios ideologinės liberalų praktikos pavyzdys – viešasis Vilniaus transportas.
Kodėl liberalieji Vilniaus merai keičiasi, o viešojo transporto problemos – nesibaigia. Gyventojai skundžiasi, kad viešasis transportas sostinėje lėtas, nepatrauklus ir per brangus. Nemaža dalis troleibusų ir autobusų yra beviltiškai pasenę, nusidėvėję, juose nėra kondicionierių. Ką jau kalbėti apie nurodymus vairuotojams žiemą šildyti saloną tik esant minusinei temperatūrai.
Tačiau beveik visuose juose yra vaizdo kameros ir vaizdo ekranai keleiviams brukantys komercines reklamas. Savivaldybė pastaruosius 4 metus beveik neinvestavo į autobusų ir troleibusų parko atnaujinimą, perka senus kledarus.
Kita bėda – privatūs vežėjai. Šių vežėjų autobusų parkas – taršus bei margas. Dalies privatininkų autobusai (nepaisant priklijuoto „Vilniaus viešojo transporto“ logotipo) dažnai atrodo dar blogiau nei savivaldybės išlaikomo autobusų parko transportas.
Kyla klausimas, ar privatininkai taip pat laikosi griežtų keleivių vežimo taisyklių, ar ir kaip savivaldybės įmonė rūpinasi transporto priemonių technine būkle, ar šių transporto įmonių vairuotojai nedirba viršvalandžių ir ar gali keleivis jaustis saugiu tokiame autobuse? Ar užmiesčio susisiekimui, ar juolab oro uostuose nuo terminalo prie lėktuvo atvežti skirtas senstelėjęs autobusas gali kursuoti piko valandomis mūsų sostinės gatvėmis?
Apskritai, kyla klausimas, kodėl tada reikėjo išvyti iš Vilniaus gatvių mikroautobusus ir į populiarius maršrutus įsileisti kitas privačias įmones ir iš jų savivaldybei pirkti paslaugas.
Ir šiaip, raskite dar vieną Europos Sąjungos sostinę XXI-ajame amžiuje, kurioje viešasis transportas būtų be savojo korporatyviojo įvaizdžio, be spalvinio identiteto. Turime ne tik įvairių transporto priemonių, bet ir spalvų margumyną, nesivarginama perdažyti autobusų, juk, tiks ir tam tikrų Vokietijos ar Beniliukso miestų transporto sistemų spalvos ar net užrašai Kur čia matote efektyvumą, konkurencingumą ar juolab ekologiškumą? Tokiame kontekste, mero Šimašiaus susirūpinimas anglų kalba autobusuose ar troleibusuose atrodo juokingai.
Kažkodėl ignoruojame faktą, kad Europoje, į kurią nuolat dairomės, vyrauja požiūris, jog viešasis transportas, visų pirma, turi tarnauti miestelėnams ir miesto svečiams, o ne funkcionieriams, kuriems terūpi buhalterinis pajamų/išlaidų aspektas.
Liberalų priešrinkiminiai pažadai kuo skubiau imtis operatyvių priemonių, sprendžiant viešojo transporto problemas kol kas tik ir lieka pažadais.
Bandoma įtikinti, kad viešasis transportas neturi būti dotuojamas, o išsilaikyti ir dar uždirbti pelno pats. Tačiau net ir vadovaujantis tokia logika, kažkodėl neleidžiama jam stiprėti, neleidžiama savivaldybės įmonei stotis ant kojų, o lojali įmonės vadovybė su solidžiomis algomis dažniau atostogauja nei priima sprendimus. Todėl kyla klausimas, kodėl taip yra?
Buvusi mero darbovietė dešimtmečiais mums čiulbėjo, koks, neva, efektyvus yra privatusis sektorius, ir koks blogas viešasis. Prisimenate, kieno komandos žmogus sostinės kalėdinį traukinuką, kuris vežiojo vaikus ir jų tėvelius pavadino „socialistiniu“, nes neuždirbdavo pelno?
Todėl sunku suabejoti tuo, kad gerb. meras Šimašius ir jo komanda tikrai išsižadėjo savo kraštutinių rinkos fundamentalizmo idėjų. Ir, greičiausiai, mes ir vėl stebime spektaklį už kurio kyšo sostinės viešojo transporto privatizavimo šalininkų ūsų galiukai? Ir jei taip, atsakykime sau, ar privatizuota viešojo transporto sistema norės vežti vilniečius nepelningais maršrutais?
Reikia pavyzdžio? Prašom, mūsų mylimas Kaunas. Kaip skambiai ir pompastiškai į kone monopolinę Kauno maršrutinių taksi rinką atėjo bendrovė su naujais mikroautobusais. Tik štai, kaip ir reikėjo tikėtis, šių metų pradžioje kauniečiai sužinojo, kad šį maršrutinių taksi veiklą pusantrų metų Kaune vystanti garsi bendrovė patiria nuostolius. Todėl, pagal visus nutylėtus laisvosios rinkos dėsnius, įmonė imasi permainų: didina bilieto kainą, įveda mėnesinius bilietus ir trumpina jų darbo laiką.
Dabar, sklando gandas, kad tai pačiai Kauno bendrovei yra parengtas ir mero plačiai išreklamuotas didelis konkursas Vilniaus mieste. Vilniaus gatvėse laukiame 100 naujų šio privatininko autobusų. Gal, mere, iš karto tada ir pasakykite, kiek tai vilniečiams kainuos, tarkim, kad ir po 3 metų?
Liberalų priešrinkiminiai pažadai kuo skubiau imtis operatyvių priemonių, sprendžiant viešojo transporto problemas kol kas tik ir lieka pažadais. Uoliai tęsiami mero Artūro Zuoko sumanymai. Taip, nors ir be legendinio tramvajaus, bet su tuo pačiu užmoju išvalyti rinką ir ją paruošti stambaus privatininko atėjimui, žinoma, nuostolingus maršrutus paliekant nustekentai savivaldybės įmonei.
Rimantė Šalaševičiūtė yra socialdemokratė, Seimo narė
