Šiuo klausimu Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas dar kovo 3 d. organizavo apskritojo stalo diskusiją. Joje dalyvavę Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, viceministrė Eglė Radišauskienė, ministerijos patarėja užimtumo klausimais Asta Aranauskienė, Užimtumo tarnybos atstovė Jūratė Stankevičienė, Lietuvos darbdavių asociacijos prezidentas Danas Arlauskas, Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovė Roma Žakaitienė bei savivaldybių atstovai aptarė ilgalaikio nedarbo mažinimo klausimus.
Iki ekstremalios situacijos šalyje kalbėjome apie 6,3 proc. (154 tūkst. bedarbių) nedarbo lygį, iš jų socialinę paramą gauna 12 proc. (19 tūkst.). O ilgalaikis nedarbas – 1,9 proc. (t.y. apie 28,3 tūkst. asmenų, daugiau nei metus nerandančių darbo). Atrodytų, ne tiek ir daug, tačiau būtent ilgalaikiai bedarbiai yra labiausiai socialiai pažeidžiami, nes jų šeimos ir vaikai atsiduria skurdo rizikos užribyje, jei neturi kitų pajamų ar pragyvenimo šaltinio.
Kokie asmenys dažniausiai tampa ilgalaikiais bedarbiais?
Dažniausiai ilgalaikiais bendarbiais tampa vyresnio amžiaus žmonės; vienišos mamos, gyvenančios kaimiškose vietovėse ir neturinčios kur palikti vaikų; asmenys, susiduriantys su pavėžėjimo, atvykimo į darbą problemomis; neįgalieji; žmonės, piktnaudžiaujantys alkoholio ar narkotinėmis medžiagomis. Ne visi vienodai yra motyvuoti susirasti darbą: iš 10 ilgalaikių bedarbių 2 nori dirbti ir paprastai patys įsidarbina; 3 yra visiškai nemotyvuoti ir lieka be darbo (tokių keli procentai yra visose valstybėse), taip atsitinka su benamiais asmenimis; o 5 – galbūt turi nelegalių pajamų.
Žmonės įsisuka į užburtą skurdo ratą: įsiskolinimai didėja, o ateities perspektyvos ženkliai sumažėja. Ilgalaikiai bedarbiai dažnai neįsidarbina, nes bijo, kad antstoliai išskaitys skolas iš algų. Jie nepasitiki savimi, jiems trūksta įgūdžių, iš to kyla įtampa ir stresas. Pasitaiko atvejų, kai darbdaviai vengia įdarbinti neįgaliuosius ar vienišas mamas, nes vaikai sirgs. Visa tai stabdyti ir keisti yra Vyriausybės ir Seime dirbančių politikų darbas.
Ką parodė bandomasis projektas?
Praėjusiais metais Europos socialinio fondo (ESF) lėšomis, remiantis kaimyninių šalių – Estijos, Latvijos ir Lenkijos – pavyzdžiu, šešiose Lietuvos savivaldybėse buvo vykdomas bandomasis projektas, kuriuo siekta spręsti ilgalaikio nedarbo problemą. Projekte dalyvavo 460 asmenų, metų pabaigoje dirbo 17,5 proc. dalyvavusiųjų.
Koks šio bandomojo modelio dalyvio portretas? Dažniausiai tai vyrai (68 proc.), vyresni nei 50 metų (70 proc.), kurie gyvena kaimo vietovėje, turi žalingų įpročių, neturi profesinio parengimo. Su tokiais asmenimis konkrečiose savivaldybėse dirbo atvejo vadybos komanda. Pastarąją sudaro mažiausiai 7 asmenys: atvejo vadybininkas, savivaldybių Socialinės paramos skyrių darbuotojai, seniūnai ir seniūnijų socialiniai darbuotojai, bendruomenių atstovai, užimtumo tarnybos darbuotojai, nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovai (paslaugų teikėjai), socialinių paslaugų centro atstovai. Į šias komandas dalyje savivaldybių buvo kviečiami profsąjungų atstovai bei savivaldybių administracijų vadovai.
Sakoma, kad velnias slypi detalėse. Naujame projekte klaidų neišvengta, bet neklysta tik tie, kas nieko nedaro. Tad bandomojo modelio trūkumai buvo kruopščiai išanalizuoti, įvertinus verslo, NVO ir kitų socialinių partnerių nuomonę. Šiemet projektas vykdomas jau 25-iose savivaldybėse.
Įvardinti trūkumai ir klaidos
Savivaldybės išreiškė nepasitenkinimą užimtumo tarnybų darbu, kad šios nesugeba sėkmingai įdarbinti ilgalaikių bedarbių, nes tam trūksta kompetencijos. Tai susiję ir su projekto finansavimu, nes lėšos padalintos tarp užimtumo tarnybų ir savivaldybių. Savivaldybės siūlo, kad ilgalaikio nedarbo problemą spręstų savivaldybių Socialinės paramos skyriai, nes jie geriausiai išmano problematiką ir pažįsta tuos žmones, kuriems labiausiai reikia pagalbos.
Siūlyta peržiūrėti reikalavimus projektų dalyvių atrankai, nes jie buvo per griežti, ne visos lėšos buvo panaudotos. Trūko detalesnės analizės apie situaciją savivaldybėje prieš pradedant veiklas, per mažai suplanuota laiko įgyvendinti paslaugas – trūko normalaus parengiamojo laikotarpio.
Verslo, NVO ir kiti socialiniai partneriai tvirtina, kad jie per mažai buvo įtraukti į procesą, nepaisant jų suinteresuotumo. Verslas skundėsi dėl pavėžėjimo paslaugų trūkumo, neišspręstų pavėžėjimo ir maitinimo paslaugų, kurios svarbios ir darbdaviams, ir bedarbiams, apmokestinimo klausimų. Verslininkams kliūva menka darbuotojų kvalifikacija ir profesinio parengimo trūkumas.
Ne visose savivaldybėse yra NVO, galinčios teikti paslaugas dalyviams, tam trūksta teisinės bazės. Kita vertus, verslui taip pat trūksta lankstumo, motyvacijos, mažiau formalizuoto ir pozityvesnio požiūrio į ilgalaikius bedarbius.
Motyvuoti bedarbiai, kurie nesėkmingai bando įsidarbinti, skundžiasi, kad apskritai įdarbinimo programos dažnai yra įgyvendinamos tik formaliai ir neretai neturi jokios praktinės naudos. Jie pažymi, kad įsidarbinimo paslaugos nepadeda socialinėje atskirtyje esantiems žmonėms įsidarbinti, nes jos nėra pakankamai individualizuotos. Išryškėjo nemažas darbo ne visą dieną, pusės etato, lankstesnių darbo sąlygų ir darbo iš namų poreikis, atsižvelgiant į konkrečias gyvenimo situacijas. O tam ypač reikia modelio lankstumo.
Pokyčiai duos geresnių rezultatų
Šiemet inicijuotas išankstinis situacijos kiekvienoje dalyvaujančioje savivaldybėje vertinimas. Siekiant tęstinumo ir geresnių rezultatų modelis bus taikomas dvejus metus. Sumažinti reikalavimai projekto dalyvių atrankai, todėl pasinaudoti projektu gali daugiau ilgalaikių bedarbių. Atvejo vadybininko darbo užmokestis mokamas iš modeliui skirtų lėšų, siekiant stiprinti bene svarbiausiojo atvejo komandos nario motyvaciją, individualiai dirbant su ilgalaikiais bedarbiais.
Kaip rodo kitų valstybių geroji patirtis, reikia glaudesnio bendradarbiavimo ir koordinacijos tarp savivaldybių, užimtumo tarnybų, verslo įmonių ir kitų darbdavių, NVO, įstaigų, organizacijų, paslaugų teikėjų, vietinių bendruomenių. Ir ypač reikia lankstumo, pristaikant prie konkretaus asmens situacijos. Turime užtikrinti persikvalifikavimo ir mokymosi visą gyvenimą galimybes. Turi būti stiprinama socialinė integracija, solidarumas ir visuomenės empatija. Mums visiems reikia pakeisti požiūrį. Ilgalaikis nedarbas, su tuo susijęs skurdas ir socialinė atskirtis Lietuvoje yra vis dar labai individualizuota problema, kai visa kaltė ir atsakomybė perkeliama bedarbiui, nors moksliniai tyrimai rodo, kad tai yra sisteminė ir visos visuomenės problema. Europos Sąjungos valstybėje socialinė nelygybė ir atskirtis neturėtų būti toleruojama. Tikiuosi, kad pakoreguotas modelis duos geresnių rezultatų.
Rimantė Šalaševičiūtė yra Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė, Lietuvos socialdemokratų darbo partijos Tarybos narė.
