Žinoma, yra atvejų, kai reabilitologas tikrai kaip specialistas konsultuoja ir įvertina paciento būklę bei paskiria tinkamiausias procedūras. Tačiau labai dažnai reabilitologas būna kaip tarpinė grandis tarp šeimos gydytojo ar specialisto ir procedūras atliekančių kineziterapeutų.
Reabilitacija tikrai reikalinga daugeliu susirgimo ar traumų gydymo atvejų, o reabilitologų dažnose gydymo įstaigose trūksta ir taip susidaro pacientų net ne eilės, o „kamštis“. Žmonės skundžiasi, kad jiems pasiūlomas pas reabilitologą talonėlis po mėnesio. Tuo tarpu efektyvi reabilitacija turi prasidėti iškart kaip gydymo tęsinys, ypač po traumų, insultų ir įvairiausių kitų susirgimų.
Pavyzdžiui, žmogui persirgusiam pneumonija gydytojas mato astmos išsivystymo tikimybę. Po antibiotikų kurso pacientui pasiūlomi masažai, kvėpavimo pratimai ar kitokios procedūros. Jeigu jų negaus, rizika „įgyti“ astmą padidėja, ir dėl tokios komplikacijos iš dalies bus atsakingas ir gydęs gydytojas, tačiau jis negali užtikrinti, kad pacientas laiku gautų reikiamas procedūras. Šeimos gydytojai sako, kad mėnesio pertrauka gali būti tiesiog pražūtinga – daugelis ligų ar traumų be reabilitacijos žmogui gali baigtis sudėtingomis komplikacijomis.
Tokiais žūtbūtiniais atvejais pacientai tiesiog priverčiami susimokėti už patekimą pas reabilitologą. Tačiau tai kelia vis didėjančią pacientų pasipiktinimo bangą. „Poliklinikos pinigaujasi“ – sako jie. Yra žmonių, kurie sumokėje nemažas sumas už vaistus jau nebeįstengia dar ir mokėti už reabilitologo konsultaciją. Pacientai jaučiasi jau susimokėję už gydymo paslaugas mokėdami sveikatos draudimo įmokas. Ką jau kalbėti apie pensinio amžiaus žmones, kurie gauna vienas mažiausių pensijų Europoje, o jiems dar pasiūloma mokėti už gydymą. Juolab kad dažnais atvejais reabilitologas tiesiog skiria šeimos gydytojo ar kito specialisto jau numatytą procedūrą.
Šią situaciją labai gerai žino ir įvairiose gydymo įstaigose dirbantys kineziterapeutai, nes galiausiai pacientai jiems pasakoja ne tik savo sveikatos bėdas, bet ir sunkius kelius, kol jie pagaliau patenka pas procedūras atliekantį kineziterapeutą.
Situacija reikalauja sprendimo šiam atvejui. Todėl jį matydama kreipiausi į Sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą. Siūlau papildyti Sveikatos apsaugos ministro įsakymą, kuriuo reglamentuojamas šeimos medicinos gydytojų, gydytojų ortopedų-traumatologų stacionarinių ir ambulatorinių paslaugų teikimas, kad šių gydytojų komandoje galėtų dirbti ir kineziterapeutai.
Tokiais atvejais būtų galima išvengti tarpinės grandies – reabilitologo - konsultacijos, kai ji nebūtina. Pacientai kineziterapijos paslaugas galėtų gauti daug greičiau, būtų išvengiama eilių pas reabilitologus, poliklinikos nepiktnaudžiautų mokamomis paslaugomis, gydymas taptų efektyvesnis.
Siūlau leisti kineziterapeutams savarankiškai teikti paslaugas asmens sveikatos priežiūros, fizinės medicinos ar reabilitacijos centruose, tačiau tam būtinas jų veiklos licencijavimas.
Šiuo metu jau yra patvirtinta Lietuvos medicinos norma, pagal kurią kineziterapeutai galėtų būti licencijuojami, tačiau ji įsigalioja tik nuo 2020 m. sausio 1 d. Sveikatos apsaugos ministras A.Veryga tiesiog galėtų paskubinti teisės aktų parengimą ir priėmimą.
Noriu atkreipti ministro dėmesį į kineziterapeutų darbo krūvius ir prašau įvertinti Lietuvos kineziterapeutų draugijos poziciją, kad aukštosiose mokyklose atsirastų kineziterapijos studijų kryptis ir būtų sudaryta galimybė teikti kineziterapijos krypties kvalifikacinį laipsnį.
Pacientai turi teisę į greitą ir efektyvią reabilitaciją kaip ir į visą nemokamą gydymą. Sveikatos ministro rankose instrumentai, kad jie be trukdžių galėtų pasinaudoti savo teisėmis.
Rimantė Šalaševičiūtė yra Seimo Žmogaus teisių komiteto narė, socialdemokratė.
