Vairuotojai kelyje mato tik ledkalnio viršūnę – lygų it stiklas ar duobėtą asfaltą, lopus, siūles ir svilinant saulei prakaituojančius kelininkus.
Kelininkai mato kur kas daugiau – kelio konstrukciją sudaro mažiausiai trys, o intensyvesniam eismui skirtuose keliuose – penki kelio sluoksniai, kurių bendras storis gali siekti nuo pusmetrio iki metro. Iš jų viršutinė asfalto danga siekia 4 centimetrus.
Po ja magistralėse ir intensyvesnėse gatvėse būna paklotas apatinis asfalto sluoksnis, tvirtas pagrindas iš asfalto, skaldos pagrindas, šalčiui atsparus sluoksnis ir stabilizuotas grunto pagrindas. Kuo kelias intensyvesnis, kuo didesnes ašių apkrovas turi atlaikyti, tuo storesni apatiniai sluoksniai.
Kai reikia įvertinti kelio kokybę, specialistai pirmiausia žiūri ne į asfaltą, o į griovius abipus kelio, kur turėtų nutekėti vanduo – pagrindinis visų dangų priešas. Jeigu vanduo nepasišalina iš sankasos, kelias ilgai netarnaus.
Bėda ta, kad daugelis kelių Lietuvoje rekonstruojami paviršutiniškai. Tai yra – nuskutamas susidėvėjęs asfaltas ir įrengiamas išlyginamasis sluoksnis, užklojama nauja asfalto danga tikintis, kad tokiu „nauju“ keliu važiuosime ilgai ir laimingai.
Tačiau daugelis kelių Lietuvoje buvo nutiesti sovietmečiu, jų pagrindas pritaikytas mažesnėms apkrovoms nei šiandien, anuomet nebuvo nei medžiagų nei techninių galimybių tinkamai sutankinti gruntą, suformuoti tinkamus nuolydžius. Šių bėdų nauju asfaltu nepataisysi, o kelio pagrindas rekonstruojamas retai, todėl defektai lenda vėl ir vėl.
Šių problemų gal net nebūtų buvę, jeigu būtume ėmęsi pavyzdžio iš vokiečių. Turbūt visi sutariame, kad Vokietijos kelių kokybė yra pavyzdinė. Tai štai vokiečiai atitarnavusius kelius ne lopo, o ardo iki pagrindo ir, galima sakyti, tiesia tikrą naują kelią užtikrindami, kad artimiausius kelius dešimtmečius jis patikimai tarnaus.
Tai – geras pavyzdys Lietuvai. Mėgindami taupiai sulopyti kelius per ilgą laiką patiriame daugiau sąnaudų, nei nutiesę naują kokybišką kelią. Toks sprendimas – nepigus, tačiau efektyvus ir užtikrina kokybę, o ilgalaikėje perspektyvoje – atsiperka.
Dabar, žinant, koks kompleksinis statinys yra kelias, kyla abejonių, jog kelių danga Lietuvoje galėtų būti masiškai „ploninama“. 4–8 centimetrų asfalto dangos sluoksnių neįmanoma suploninti 10 centimetrų.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iki šiol mūsų keliams taikomi pagal Vokietijos pavyzdį parengti kelio konstrukcijos dangos sluoksnių įrengimo normatyvai. Tiesiant kelią tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje leidžiamas toks pat 10 proc. sluoksnio storio įrengimo nuokrypis, kurį lemia technologiniai ir techniniai aspektai.
Dėl naujų – griežtesnių – normatyvų iš tiesų galima diskutuoti, tačiau bėda ta, kad kelininkai paversti atpirkimo ožiu, kuris kaltas dėl keliuose susikaupusių problemų. Juk kelius, kurie buvo nutiesti – užsakovas priėmė ir leido eksploatuoti, o tiekėjams pretenzijų neturėjo.
Asociacijai „Lietuvos keliai“ informacija apie patikrinimus, kurių metu nustatyta, jog keliai „ploninami“, kelia didelį nerimą. Siekdami atsakingai įvertinti problemą, kreipėmės į Lietuvos automobilių kelių direkciją (LAKD), prašydami pateikti visą medžiagą, kuria remiantis parengtos išvados dėl 64 kelio ruožų remonto ar rekonstrukcijos darbų kokybės ir išsiaiškinti, kur ir kaip tyrimai buvo atlikti – ar patikimi jų rezultatai.
Esame pasirengę prisidėti prie viešo intereso, kad kelių kokybė Lietuvoje atitiktų Europos kelių lygį, nes greitas ir saugus susisiekimas kelių transportu yra vienas svarbiausių šalies ekonomiką palaikančių veiksnių.
Rimvydas Gradauskas yra asociacijos „Lietuvos keliai“ vadovas.
