Esminis asmens savarankiškumo požymis yra jo gebėjimai savo veiklos rezultatais apsirūpinti savo gyvenimą reikiamais ištekliais. Tai reiškia, kad kiekvienas išlaikytinis asmuo nėra pakankamai subrendęs, kol jis stokoja kažkokių itin svarbių jo gyvenimo kokybei užtikrinti gebėjimų.
Šiuolaikiniame pasaulyje natūralaus ūkio būdu žmonės pilnai aprūpinti savo reikmių praktiškai negali. Tą jie pasiekia bendradarbiavimo bei mainų būdais veikdami bendruomenėse. Labiausiai paplitusi tokios veiklos forma vadinama darbu. Žmonių darbais yra sukuriama didžioji dalis jų gyvenimais sunaudojamų išteklių.
Kaip užtikrinti pilnavertį išsilavinimą?
Pirmiausiai, reikėtų į visas šalyje esančias švietimo įstaigas žiūrėti kaip vieningos sistemos sudėtinius bei tarpusavyje susijusius komponentus, kurių kiekvienas privalo įnešti ženklų indėlį į besimokančiųjų visapusį ir pilnavertį išsilavinimą.
Antra, visa ta sistema privalo turėti vieną bendrąjį ir pagrindinį jos veiklos tikslą.
Trečia, tas tikslas privalo būti konkrečiai apibrėžtas ir turėti skaitmeninius rodiklius, kurie atspindėtų kaip artėjama prie to tikslo, vykdant mokymus ir mokymąsi kiekvienoje iš švietimo sistemos įmonių, ir kokį indėlį kiekviena jų įneša į bendrojo išsilavinimo lygį.
Turbūt niekas neturėtų prieštarauti, kad pilnesnis bei aukštesnis išsilavinimas privalo suteikti asmenims efektyvesnes intelektines ir finansines galimybes užsitikrinti gausesnius profesinės veiklos rezultatus bei geresnę savo ir jų artimos aplinkos gyvenimo kokybę.
Šiandien daugelio studentų siekis bet kokiu būdu „gauti diplomą“ iškreipia studijų esmę. Žinios, kurios yra vertinamos tik „silpnai“, negali užtikrinti gerų ar net puikių rezultatų absolventų profesinėje veikloje, grindžiamoje tokiu būdu įgytos kvalifikacijos pakopa. Beje, ir studijų metu gauti „dešimtukai“ ne visada atspindi absolventų profesinių rezultatų vertę. Jie labiau liudija apie besimokančiojo stropumą ir gebėjimą atkartoti kitų suformuluotas ir išsakytas tiesas.
Diplomas – ne etiketė
Gal per daug grubiai skamba mokymo įstaigų išduodamų diplomų palyginimas su etiketėmis, kurios lydi gamyklų pagamintą produkciją. Jose irgi yra nurodomas tos produkcijos pavadinimas bei pagrindinės jos turinio charakteristikos, kuriomis privalo pasireikšti tos produkcijos naudojimo metu. Niekas turbūt neprieštaraus, kad produkcijos etiketė nėra produkcijos kokybės ir vertės įrodymas. Jas objektyviai gali nustatyti tik jos vartotojas naudojimo metu. Tad ir studijų faktiška kokybė bei vertė gali būti nustatyta tik praktikoje naudojant įsisavintas žinias ir gebėjimus. Jei priimant į darbą ir, svarbiausiai, atlyginimai būtų nustatomi pagal atliktų darbų vertę, motyvacija gerai mokytis, rimtai studijuoti mūsų visuomenėje būtų visai kitokia.
Sveikas protas kužda, kad tarp specialisto išsilavinimo kokybės, jo darbo rezultatų vertės ir jam mokamo darbo užmokesčio dydžio privalėtų būti tiesioginė ir proporcinga priklausomybė. Jeigu gyvenime faktiškai to nėra, vadinasi, toje nuoseklioje grandinėje veikia nedori iškraipymai. Tų ydingų iškraipymų ištakos glūdi nedoro darbo apmokėjimo sistemoje, kuri yra nustatyta įstatymais.
Minimalus atlyginimas ir atimta motyvacija
Pavyzdžiui, jei minimalų darbo užmokestį privalu mokėti, nepriklausomai nuo paties darbo kokybės ir vertės, nėra motyvacijos jas būtinai užtikrinti. Kita vertus, jei tas pats minimalus ar net vidutinis užmokestis mokamas vienodai visiems, nepriklausomai nuo jų darbo rezultatų, negalima tikėtis, kad jų kokybė ir vertė nepaliaujamai gerės.
Šis, visuotinai paplitęs, reiškinys dažnai pagimdo tokią „racionalaus mąstymo“ išvadą: kam stropiai mokytis ir efektyviai dirbti, jei už tai nėra adekvataus vertinimo ir neapmokama? Tad asmenų vidinio poreikio nuolat tobulinti savo išsilavinimą, gerinti jo vertę bei siekti aukštos vertės darbo rezultatų nepadidinsime, kol nepakeisime minėtos sekos: studijų vertė → darbo rezultatai → užmokesčio dydis, - vertinimo sistemos ir jos rodiklių.
Studijų kokybė ir vertė: ant silpnų pamatų – silpnos sienos
Kalbant apie mokymus įvairiose mokyklose, kalba pirmiausiai eina apie tų mokymų kokybę. Ji suprantama kaip lavinimo turinys ir jo įsisavinimo procesas. Turinį dažniausiai pagal savo nuožiūrą ir galimybes formuoja mokymo įstaigos. To turinio įsisavinimo procesas vertinamas pažymiais (10 balų sistema) tos mokymo įstaigos darbuotojų. Penktasis balas, reiškiantis „silpnai“ yra pripažįstamas, kaip teigiamas žinių ir gebėjimų įsisavinimo rodiklis, leidžiantis mokytis aukštesnio lygio dalykų.
Jei tokį vertinimo būdą pritaikytume statybose, tai reikštų, kad ant silpno pamato galima statyti silpnas pirmojo aukšto sienas ir perdengimą, ant jų, silpnus antrąjį , trečiąjį ir gal ketvirtąjį, jei žemutiniai iki to nesugriūtų. Tačiau net statybų metu nesugriuvusiuose namuose gyventi tampa ypač pavojinga. Papildomas išorės poveikis ankščiau ar vėliau tokį namą sugriaus, sužalodamas jo gyventojus.
Panašiai nutinka ir silpnai studijavusiems studentams. Daugelio jų profesinės veiklos rezultatai yra silpni, generuojama ekonominė vertė menka, uždarbiai žemi, nedaug besiskiriantys nuo minimalių. Jų „gautas“ diplomas suteikia jiems iliuziniai aukštesnį rangą, bet neatspindi išsilavinimo vertės.
Tokie asmenys yra pastatę save į kritišką būklę. Gauti gero darbo su aukšta alga jiems nesiseka. Finansinis saugumas jų labai menkas, nes jie yra pirmaisiais kandidatais, atleidžiant iš darbo. Jie teturi vieną privalumą randant primityvų darbą, kuriam atlikti nereikia nei aukšto akademinio, nei profesinio išsilavinimo. Suprantama, kad jų lavinimosi investicinė grąža yra labai menka ar net neigiama. Tokius absolventus derėtų priskirti prie jos išleidusios mokymo įstaigos broko.
Pilnavertis išsilavinimas: akademinis, profesinis, finansinis
Dirbantys žmonės negali būti sotūs savo veiklos produkcija. Jie nori, kad už ją būtų apmokėta piniginiu atlygiu. Pinigai šiuolaikiniame pasaulyje atlieka pagrindinių priemonių vaidmenį, kurių pagalba žmonės gali įsigyti reikiamų gėrybių savo gyvenimo kokybei užtikrinti. Be pinigų ar esant jų trūkumui, savarankiškas gyvenimo poreikių aprūpinimas tampa probleminiu. Todėl pinigai kiekvienam žmogui tampa būtinais finansiniais ištekliais. Juos reikia mokėti užsidirbti ir po to išmintingai panaudoti.
Tad, sveiku protu mąstant, šiuolaikiniam žmogui būtina pilnaverčio išsilavinimo dalimi privalo būti jo finansinis išsilavinimas. Priešingu atveju jis tampa priklausomu nuo pinigų davėjų. Jis yra pasmerktas būti pilnu ar daliniu jų išlaikytiniu. Jis negali tapti savarankišku ir būti laisvu.
Apibendrinant tenka akcentuoti, kad šiuolaikinio asmens protinę brandą nulemia pilnavertis jo išsilavinimas, kurį sudaro trys būtinos jo dalys: akademinis, profesinis ir finansinis. Neturėjimas bent vienos jo dalies, negali žmogui užtikrinti savarankiškumo ir pilnaverčio gyvenimo kokybės.
Tokio išsilavinimo ugdymas yra gana ilgas, brangus ir atsakingas procesas, susidedantis iš daugelio etapų, kuriuose dalyvauja gana daug lavinimo institucijų.
Todėl šis procesas privalo būti sistemiškai valdomas, kaip svarbiausia investicija į asmenybių intelekto formavimą.
Rimvydas Jasinavičius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius.
