Laiške piliečiai raginami atsilaikyti manipuliacijoms ir išlikti išdidiems bei sąmoningiems europiečiams artėjant Europos Parlamento rinkimams, kurie, kaip teigiama, nulems žemyno ateitį.
Nesunku nuspėti, kas turima omenyje: kaip prognozuojama, per šiuos rinkimus Europos Parlamente sustiprės euroskeptikų pajėgos. Anot E.Macrono, nacionalizmo šalininkai išnaudoja žmonių pyktį, remdamiesi melaginga informacija ir siūlydami viską, o kartu ir nesiūlydami nieko.
Tai politinė pozicija. Ekspertai Parlamente sustiprėsiančios euroskeptikų stovyklos galimybę nėra linkę vertinti vienareikšmiškai. Kaip pastebi, pavyzdžiui, tyrimų centro „Carnegie Europe“ mokslininkai Stefanas Lehne ir Heather Grabbe, mąžtant rinkėjų paramai tradicinėms partijoms, kylanti politinės kairės ir dešinės populistų (kurių dauguma – euroskeptikai) banga gali pakeisti jėgų pusiausvyrą Europos Parlamente; nesant daugumą telkiančios stovyklos, politinių jėgų išsisklaidymas gali paskatinti vienkartines koalicijas.
Tokiu atveju bus daugiau neaiškumo, kurti koalicijas užims daugiau laiko, taigi, tikėtina, kentės Parlamento veiksmingumas. Tačiau Parlamento nariai politinio kapitalo gali ieškoti viešojoje nuomonėje, ir ne tik tarp juos išrinkusių piliečių, bet transnacionaliniu lygiu.
Tai gali paskatinti rinkėjų domėjimąsi šia Europos piliečių atstovaujamosios valdžios institucija. Atitinkamai bus skatinamas ir Parlamento atskaitingumas, ir stiprės Europos Sąjungos demokratiškumas. Be to, galima tikėtis, kad sustiprėjusi euroskeptiškai nusiteikusių jėgų pozicija privers susitelkti proeuropietišką stovyklą. Trumpai tariant, permainos nebūtinai bus palankios euroskeptikams.
Tačiau ekspertų įžvalgos lieka pakankamai teorinės, ypač atsižvelgiant į tai, kad rinkimų rezultatų prognozavimas išlieka vienas didžiausių iššūkių politikos moksluose. Prancūzijos prezidento E.Macrono laišką ir Europos piliečius, tarp jų – ir Lietuvos, sieja politinis, tai yra, nuteikiantis veikti ar aktyvus, ryšys.
E.Macronas siūlo politinio veiksmo alternatyvą euroskeptikams ir ragina prie jos prisidėti – drauge padėti Europai atgimti remiantis trimis ašimis: laisve, apsauga ir progresu.
Laisvės srityje, pavyzdžiui, siūloma Europos demokratijų apsaugos agentūra, kuri padėtų atsilaikyti prieš išorinių jėgų kibernetines atakas ir manipuliaciją per rinkimus. Sienų apsaugos klausimais Prancūzijos prezidentas siūlo peržiūrėti Šengeno erdvę: norintieji joje dalyvauti privalo laikytis atsakomybės įsipareigojimų (griežta sienų kontrolė) ir solidarumo įsipareigojimų (bendra prieglobsčio politika).
Gynybos ir saugumo srityje jis siūlo sutartį, kuri apibrėžtų būtinus įsipareigojimus, suderintus su NATO ir Europos Sąjungos partneriais, pavyzdžiui, abipusės gynybos sąlygą. Galiausiai paminėtina E.Macrono siūloma konferencija „Europos vardan“ – ji užtikrintų platų piliečių, akademikų ir kt. dalyvavimą bei padėtų sutarti dėl būtinų permainų.
E.Macronas siūlo politinio veiksmo alternatyvą euroskeptikams ir ragina prie jos prisidėti
E.Macrono pasiūlymai diskutuotini. Be to, kyla klausimas dėl pasitikėjimo Prancūzijos prezidentu: ar jis nuoširdus ir galės tesėti savo pažadus?
E.Macrono laišką Europos piliečiams galima vertinti kaip labai pragmatišką žingsnį: ypač žadėdamas sienų apsaugą, prezidentas tikisi užsitikrinti dalį rinkėjų, svarstančių palaikyti radikalios dešinės partiją, paramos.
Remiantis apklausų duomenimis, jeigu rinkimai į Europos Parlamentą vyktų dabar, Marine Le Pen partija nuo prezidento partijos atsiliktų tik 2 proc. E.Macrono partijai nesurinkus daugiausia balsų, prezidento politinis projektas patirtų pralaimėjimą, visų pirma, pačioje Prancūzijoje.
Prezidento politinį legitimumą sumenkino praėjusių metų lapkritį prasidėjęs „geltonųjų liemenių“ judėjimas išreiškęs nepasitenkinimą E.Macrono ir jo vyriausybės įgyvendinama politika, ypač mokesčių srityje.
Judėjimo dalyviai prezidentą vertina kaip tarnaujantį turtingųjų interesams: toks E.Macrono įvaizdis susiformavo, kai jis dalinai panaikino simbolinę reikšmę turėjusį pasiturintiems prancūzams taikytą turto mokestį solidarumo vardan ir kartu didino mokestinę naštą eiliniams prancūzams.
Senkantį prezidento politinį legitimumą atskleidžia ir po pergalės per rinkimus beveik nuosekliai kritę populiarumo reitingai. Tiesa, jie šiek tiek kilo nuo praėjusių metų gruodžio, kai prezidentas viešai kreipėsi į tautą, bandydamas numalšinti susitelkusį nepasitenkinimą.
Taip pat galima paminėti, kad Jungtinių Tautų vyriausioji komisarė žmogaus teisių klausimais šio mėnesio pradžioje paragino Prancūziją kruopščiai ištirti perdėtos galios panaudojimo prieš „geltonąsias liemenes“ atvejus. Sąraše, kuriame atsirado Prancūzija, taip pat buvo minima, pavyzdžiui, ir Venesuela.
Tačiau šios abejonės ar nuogąstavimai dėl konkrečių pasiūlymų neturėtų užgožti idėjinio pagrindo, kuriuo remiasi prezidento E.Macrono laiškas – tai Europos vienybę stiprinti skatinantis pagrindas.
Senkantį prezidento politinį legitimumą atskleidžia ir po pergalės per rinkimus beveik nuosekliai kritę populiarumo reitingai.
Buvusio britų ministro Europos klausimais Deniso MacShane'o teigimu, „Macronas pasiryžęs pateikti vienybės Europoje idėją kaip to, ką jis vadina „Brexit“ nacionalizmo grėsme“, priešpriešą“. Anot brito, net Charlesas de Gaulle‘is nebūtų turėjęs įžūlumo kitoms Europos tautoms kalbėti apie tai, kaip reikia elgtis.
Britų savaitraštis „The Economist“ savo ruožtu pripažįsta, kad E.Macronas neturi visų atsakymų, o kai kurios jo idėjos gali pasirodyti netikslios ar turinčios trūkumų; tačiau Europoje nesigirdi tvirtų balsų, kurie gintų liberalią tvarką. Pasak savaitraščio, Prancūzijos prezidento deklaracija parodė, jog jis neatsisakė savo ambicijų Europos atžvilgiu ir jam netrūksta idėjų, kaip jas įgyvendinti.
Apie idėjų, kaip varomosios politinio projekto jėgos, pagrįstumą ir jų nuoseklų vaidmenį bei svorį politiniame gyvenime Prancūzijos atveju liudija prancūzų tautos istorija, prasidėjusi per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją.
XVIII a. pabaigoje gimusi prancūzų tauta save įprasminti turėjo Respublikoje – racionalios bendros valios išraiška paremtoje politinėje santvarkoje. Tikėjimas bendros valios racionalumu buvo grindžiamas piliečių racionalumu ir lygiu jų dalyvavimu kuriant politinį projektą.
Siekiant užtikrinti tiesioginį ryšį tarp piliečio ir Respublikos, Le Chapelier įstatymu buvo uždraustos tarpinės struktūros, vienijusios profesinius ar socialinius interesus, pavyzdžiui, profesinės korporacijos ar darbininkų organizacijos. Jos, kaip buvo manoma, iškreipdavo individo interesą, ir šis nebegalėjo būti racionalios bendros valios sudedamąja dalimi.
Abstraktaus idėjinio mąstymo taikymas politiniame gyvenime turėjo ne tik paradoksalių, bet ir žiaurių pasekmių. Į individus susiskaldžiusi visuomenė nesugebėjo suformuoti alternatyvių galios svertų ir neatsilaikė XIX a. pasireiškusioms absoliutaus valdymo apraiškoms. Jakobinų teroro politika buvo grindžiama visų piliečių nepriekaištingo įsipareigojimo Respublikos idealui poreikiu.
Istorijos pamokas Prancūzija išmoko. Galiausiai buvo pripažintos tarpinės struktūros, kurios stiprėjo ir šiandien prancūzams leidžia su valdžios atstovais kalbėti „iš galios pozicijų“. Tačiau Respublikos idėja išlieka politinio gyvenimo pagrindas: „Vive la République! Vive la France!“. Jeigu randasi visuomenės dalis, kuri nebenori priklausyti Respublikai, vadinasi, ši nebėra racionalios bendros valios išraiška. Vadinasi, ją reikia pergalvoti.
E.Macronas atsiskleidė kaip ištikimas Respublikos idėjos šalininkas, valstybės valdymui norintis grąžinti „res publica“, t.y., viešo reikalo titulą.
„Geltonosios liemenės“ – tai visuomenės dalis, kuri nebesijaučia Respublikos dalimi. Būdas keisti situaciją – prezidento E.Macrono inicijuota „didžioji diskusija“, kuri prasidėjo sausį ir truks iki kovo vidurio.
Šia diskusija siekiama surinkti prancūzų nuomones, pasiūlymus ir idėjas apie tai, kas šalyje keistina, kokią Prancūziją piliečiai norėtų matyti rytoj. Nuomonės renkamos įvairiais būdais: internetu, merijose, traukinių stotyse, pašto skyriuose. Kolektyviai diskutuojama susirinkus piliečių asociacijoms; su vietos valdžios, jaunimo ir kitų grupių atstovais paties E.Macrono diskusijos trunka kelias valandas.
Prancūzams įtariai žiūrint į referendumus, kurie neatskleidžia nuomonių įvairovės ir argumentų, „didžioji diskusija“ leidžia užduoti klausimus, tokius kaip: kaip būtų galima mokesčių sistemą padaryti veiksmingesnę ir teisingesnę; ką reikėtų daryti siekiant aktyvesnio piliečių dalyvavimo?
Kol kas neaišku, kokie bus konkretūs „didžiosios diskusijos“ rezultatai. Tačiau prezidentas E.Macronas atsiskleidė kaip ištikimas Respublikos idėjos šalininkas, valstybės valdymui norintis grąžinti „res publica“, t. y., viešo reikalo titulą. Kreipdamasis į Europos piliečius, jis tarsi siūlo tokio pat titulo galimybę ir Europos politiniam gyvenimui. O tai aktualu ir Lietuvos piliečiams.
Ringailė Kuokštytė, tarptautinių santykių ekspertė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Europos instituto direktorė.
