Kelti klausimą apie aktyvumą ir išradingumą Lietuvos atveju skatina pokyčiai, matomi didžiųjų Vakarų pasaulio valstybių užsienio ir vidaus politikoje bei šių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo atveju: prezidento Donaldo Trumpo kritika NATO sąjungininkams, Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos, vėlgi prezidento D.Trumpo vienašališkas sprendimas atšaukti amerikiečių karius iš Sirijos, kur JAV esama kartu su koalicijos partneriais.
Šis paskutinis atvejis liudija ne apie JAV politinės retorikos pokytį, kurį būtų galima vertinti daugiau teoriškai, taigi spekuliatyviai, bet apie realų veiksmą, galintį turėti realių neigiamų pasekmių koalicijos sąjungininkams. Apie realias grėsmes netruko paskelbti kurdų, JAV sąjungininkų Sirijoje, dominuojamo Rožavos regiono atstovas Prancūzijoje (paskelbta dienraščio „Le Monde“ svetainėje): jo baimintasi Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano ir prašyta, kad kurdų Sirijoje nepaliktų ir Prancūzija. Pasak atstovo, Turkija, kuri kurdų kariuomenę laiko teroristine grupuote, jau „pasirašė [kurdų] mirties nuosprendį“. Apie koalicijos sąjungininkus nevienareikšmiškai kalbama ir savo postą paliksiančio JAV gynybos sekretoriaus Jameso Mattiso atsistatydinimo laiške.
Kaip aktyviai ir išradingai Lietuva siekia ar numato prisitaikyti prie minėtų pokyčių, galinčių kelti realią grėsmę nusistovėjusioms euro-atlantinėms saugumo garantijoms?
Aktyvumo klausimas ne toks keblus: galima tikėtis, kad Lietuva įvairiais lygiais bandys stiprinti savo dvišalius kontaktus tiek su JAV, tiek su Jungtine Karalyste. Bendradarbiavimas nenutrūks ir galėtų stiprėti. Tai labiau kiekybinis nei kokybinis klausimas.
Kokybės (ar vizijos) reikia išradingumui. Šio iš Lietuvos pareikalaus ir dar vienas veiksnys: Vokietijos užsienio politikos krypties paieškos. Kaip jau daugiau nei prieš metus rašė „The Economist“, abu Vokietijos užsienio politikos ramsčiai nuo 1945 m. – įsipareigojimas ES ir dalyvavimas daugiašaliais pagrindais pasaulinėje tvarkoje, kurią garantuoja JAV, – „išklibę“. Kaip pastebi britų savaitraštis, neturėdama nei karinio ar ekonominio svorio, nei ketinimo, Vokietija nebandys užpildyti Amerikos paliekamo plyšio Europos saugumo architektūroje. Neatrodo, kad per metus Vokietijos užsienio politikoje būta permainų. Taigi ir Lietuvą, ir Vokietiją būti išradingas vers tie patys veiksniai. Tikėtis, kad kitas bus išradingas ir būtent taip, kaip pirmam būtų į naudą, nėra veiksminga. Mažų mažiausiai reikia būti aktyviems.
Aktyvumas vis dėlto nepakeis išradingumo. Kaip įvertinti kokybinį Lietuvos potencialą saugumo ir gynybos klausimais? Galima pažiūrėti, kokia buvo Lietuvos atstovų reakcija į sklandančias netradicines idėjas atitinkamais klausimais. Viena tokių idėjų – Europos kariuomenė, paskutinį kartą garsiai pasiūlyta Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono.
Lietuvos viešoje erdvėje daugiau girdėjosi nepalankus vertinimas jos atžvilgiu, ar ji nelaikyta verta diskusijų dėl savo idealizmo. Tokia reakcija, atrodytų, liudija apie vizijos trūkumą, neleidžiantį plėsti net analitinio akiračio: pasigilinus į Prancūzijos kontekstą, Europos kariuomenė nesunkiai atsiskleidžia kaip bandymas paprastais žodžiais viešajai nuomonei populiarinti glaudžiau karinių pajėgumų plėtros ir stiprinimo srityje bendradarbiaujančios ES idėją.
Išradingiau Lietuva atrodo praktiniu nei politiniu lygiu: lietuviai įsitraukę į ES gynybos politikos nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo (PESCO) projektus, taigi esama supratimo, kad bendradarbiavimas tarp ES valstybių narių gynybos ir saugumo klausimais nebūtinai prieštarauja Lietuvos dalyvavimui NATO. Lanksčią Lietuvos poziciją santykių tarp ES gynybos iniciatyvų ir NATO atskleidė ir Vilniaus politikos analizės instituto eksperto Justino Mickaus tyrimas „Lietuva ir ES gynybos integracija: didžioji strategija ir ateities scenarijai“.
Tačiau būti lanksčiam nereiškia būti išradingam ar turėti viziją. Kaip pabrėžta ir minėtame tyrime, ES gynybos politiką judino Prancūzija ir Vokietija; be to, apie ES ir NATO papildomumą skelbė ir 2016 m. ES ir NATO vadovų bendra deklaracija bendradarbiavimo klausimais. Taigi Lietuvai teko prisitaikyti, o tokiam veiksmui vėlgi užtenka aktyvumo. Tereikėjo pasirinkti vokiškąją ES gynybos plėtros perspektyvą, į kurią, kaip pastebi J.Mickus, siekta įtraukti kuo daugiau valstybių narių.
Siekiant žadinti kokybinį Lietuvos potencialą karinio saugumo ir gynybos srityje, galima toliau kreipti dėmesį į Prancūziją ir ypač į jos dabartinės valdžios atsiskleidžiantį budrumą Rusijos atžvilgiu. Šį budrumą ypač skatina Rusijos aktyvumas buvusiose Prancūzijos kolonijose. Neseniai prancūzų žiniasklaidoje pasirodė informacija apie tai, kaip Centrinėje Afrikos Respublikoje (CAR) bando įsitvirtinti rusai. Nors šalis vadinama „ekonomikos nykštuke“, potencialiai ji turtinga mineralinių išteklių, be to, ji yra žemyno viduryje, o tokia pozicija būtų strategiškai pravarti karinėms bazėms įkurdinti.
Tačiau būti lanksčiam nereiškia būti išradingam ar turėti viziją.
Prancūzija savo tiesiogines pozicijas apleido 2016 m. pasibaigus karinei operacijai „Sangaris“, kuria siekta užkirsti kelią neramumams šalyje ir stabilizuoti padėtį. Rusai ginklais ir instruktoriais CAR ėmėsi aprūpinti nuo šių metų pradžios, patiems prancūzams pripažįstant, remiantis dienraščio „Le Monde“ duomenimis, kad rusų aktyvumas buvo vertinamas teigiamai, nes Prancūzija ir tarptautinė bendruomenė turėjo kitų spręstinų klausimų. Rusai nesiliauja plėsti savo įtaką: vėlgi „Le Monde“ duomenimis, jau kelis mėnesius CAR prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais yra rusas, o ši pozicija nuo šalies nepriklausomybės tradiciškai priklausė prancūzui. Rusai aktyvūs ne tik politiškai, bet siekia ir ekonominės naudos.
Karas Sirijoje Prancūzijai taip pat padėjo atskleisti rusų agresyvumą. Prezidentui D.Trumpui paskelbus apie savo sprendimą atšaukti JAV karius, prancūzų žiniasklaida iš karto pastebėjo, kad toks sprendimas palankus Rusijai. Galiausiai taip pat galima paminėti prezidento E.Macrono dėmesį kibernetinio saugumo klausimams: lapkritį jo iniciatyva, prie kurios prisijungė daugiau nei pusė šimto valstybių (ne Rusija), buvo paskelbta aukšto lygio deklaracija dėl kibernetinio saugumo principų. Šioje srityje, glaudžiai susijusioje su individualiomis teisėmis, laukia sudėtingos daugiašalės diskusijos, pasaulio valstybėms suteiksiančios eilinę progą skirstytis į demokratinių ir nedemokratinių jėgų blokus.
Lietuvai jau teko būti gana išradingai: Lietuvos kariai dalyvavo minėtoje operacijoje „Sangaris“, taip pat dalyvauja Jungtinių Tautų stabilizavimo misijoje Malyje. Abiejų indėlių prašyta Prancūzijos, tebeturinčios nuolatinę vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Proaktyviai siekiant būti išradingai, menkiausios klaidos gali būti reikšmingos: šiuo atžvilgiu (pusiau) juokui, kad Lietuvai teks išstoti iš Tarptautinės Frankofonijos organizacijos, nes Užsienio reikalų ministerijoje nebeliks net ir žemesnio rango diplomato, mokančio prancūzų kalbą, neturėtų būti pagrindo.
Ringailė Kuokštytė yra KTU Europos instituto direktorė.
