Ringailė Kuokštytė: „Geltonųjų liemenių“ judėjimo pamokos

Tarp judėjimo dalyvių reikalavimų, pavyzdžiui, esama minimalaus atlyginimo, pensijų didinimo, maksimalaus atlyginimo dydžio ir kt. Judėjimas sulaukia palaikymo iš vis įvairesnių visuomenės grupių.

Kodėl šis judėjimas galėtų būti įdomus kitoms Vakarų valstybėms, ne tik Prancūzijai? Nes jo pateikiamos pamokos gali padėti pasiruošti rytojaus taikiai ir konstruktyviai šalies vidaus politinei ateičiai.

Judėjimą, atrodytų, būtų nesunku priskirti prancūzų socio-politinės kultūros išskirtinumui – būtent dėl šalies istorijoje vykusių maištų ir sukilimų. Kalbant apie „geltonąsias liemenes“, girdimos nuorodos į Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, 1968 m. gegužės mėnesio įvykius, prisimenamas net 1358 m. Šiaurės Prancūzijoje vykęs valstiečių sukilimas (Jacquerie). Tačiau Prancūzijos kontekste nuorodos į istorines analogijas glaudžiai susijusios su šalies politinių partijų noru pabrėžti savo ideologijos istorines šaknis ar, priešingai, vienam ar kitam judėjimui suteikti neigiamą ideologinį atspalvį. Jos retai turi reikšmingą aiškinamąją galią.

Įvykius Prancūzijoje taip pat galima sieti su Penktosios respublikos specifika. 1958 m. Konstitucijoje sustiprintos vykdomosios valdžios galios – taip siekta spręsti su prieš tai įgyvendintu parlamentiniu režimu sietą nestabilumą. Prezidentas Emmanuelis Macronas, atrodytų, įprasmina aukščiausių galių koncentraciją, kuri ypač išryškėja bandant įgyvendinti nepopuliarias (nors reikalingas) reformas. „Geltonųjų liemenių“ judėjimą iš esmės sukėlė nepasitenkinimas tokiu valstybės valdymu.

Tačiau „geltonųjų liemenių“ judėjimas nustebino pačius prancūzus – eilinius piliečius, valdžios pareigūnus ir atstovus, sociologus. Judėjimas atsiskleidė kaip neturintis lyderių ir institucionalizuotų komunikacijos kanalų, taip pat neturintis protesto kultūros patirties, prasidėjęs socialinių medijų pagrindu, atsisakantis būti laikomas politiniu judėjimu.

„Geltonųjų liemenių“ protestai Prancūzijoje

+20

Nors judėjimas įvairialypis, branduolį galima bandyti priskirti socio-ekonominiam visuomenės grupės profiliui. Tai žmonės, gyvenantys ten, kur nyksta viešojo sektoriaus paslaugos, pvz., susisiekimas, ligoninės, mokyklos, darželiai. Dingsta ekonominė, psichologinė ir simbolinė pusiausvyra tarp mokamų mokesčių ir gaunamų paslaugų. Formuojasi kitoks ryšys ne tik su dabartine valdžia, bet ir su valstybe, jos istorija ir vienybės simboliais.

Prarandami atskaitos taškai, kurie galėjo sudaryti kad ir menką politinio dialogo pagrindą. Savo „nuotolį“ nuo tradicinių kategorijų, kad ir protesto būdu siunčiančių signalą apie norą pradėti socialinį dialogą su valdžios atstovais, „geltonosios liemenės“ demonstruoja pasirinkdamos nekonvencines susirinkimo vietas, ypač didžiuosius Paryžiaus bulvarus. Atsiradę XIX amžiuje, jie buvo ne tik estetikos, bet ir valstybės taktinės galios simbolis: jie turėjo padėti lengviau numalšinti sukilėlių jėgas.

Taigi pirma pamoka – valstybės vaidmuo užtikrinant jos teritorijoje gyvenančių žmonių gerovę išlieka reikšmingas, bet jis turi būti interaktyvus, tai yra besiremiantis socialiniu dialogu, ir diversifikuotas, tai yra, atsižvelgiantis į skirtingų visuomenės grupių poreikius. Pergalė rinkimuose negali būti tikslas pats savaime; valstybės valdymas – sudėtinga misija, reikalaujanti ne tik žinių ar patirties, bet žmogiškumo bei nuolankumo.

Dabartinė Prancūzijos vyriausybė atrodo supratusi šią pamoką. Jau praėjusią savaitę šalies premjeras Edouardas Philippe‘as glaudesnio kontakto ieškojo su partijų lyderiais. Premjeras pripažino, kad joks mokestis neturi kelti pavojaus Prancūzijos tautos vienybei. Šią vienybę bus siekiama atkurti per dialogą, bendrą darbą, susitelkimą. Verta paminėti, kad tautos vienybė Prancūzijos kontekste nėra tapati tautinei vienybei; ji turėtų būti suprantama kaip bendruomeniškumas visuotinų tikslų vardan, todėl turėtų būti atsargiai taikoma kituose kontekstuose, pavyzdžiui, šiandieninėje Vengrijoje.

Dar viena pamoka – apie viešąją tvarką užtikrinančių pajėgų santykį su protestuojančiais žmonėmis. Ruošiantis šeštadienio protestams, Prancūzijoje imtasi „ypatingų priemonių“ siekiant apsisaugoti nuo smurto išpuolių: visoje Prancūzijoje už viešąją tvarką ir saugumą atsakingų pareigūnų skaičius padidintas iki 89 tūkst., Paryžiuje – padvigubintas iki 8 tūkst. Po gruodžio 1 d. patirtų smurto išpuolių, vyriausybė ir kompetentingos institucijos turėjo pergalvoti pajėgų veikimo taktiką – nuspręsta prireikus nebijoti „eiti į kontaktą“ su smurto kėlėjais.

Į klausimus apie tai, koks toleruotinas naudotinos jėgos ar smurto lygis ar kaip žmonių nepasitenkinimu įkvėptų protesto judėjimų nesuplakti su prie jų prisijungiančiais radikaliais ir smurtą proteguojančiais elementais, nėra paprastų ar automatiškų ir nekintančių atsakymų. Prancūzijos institucijos, tikėtina, šioje srityje turi daugiau patirties nei kitos šalys, bet klumpa ir prancūzai. Praėjusią savaitę socialiniuose tinkluose pasirodė vaizdo įrašai, kurie leido kalbėti apie pareigūnų nesaikingą smurtą prieš neramumus kėlusius moksleivius. Šie buvo užfiksuoti parklupdyti (ar pasodinti ant žemės), rankas sunėrę už nugaros (ar ant galvos).

Po gruodžio 1 d. patirtų smurto išpuolių, vyriausybė ir kompetentingos institucijos turėjo pergalvoti pajėgų veikimo taktiką – nuspręsta prireikus nebijoti „eiti į kontaktą“ su smurto kėlėjais.

Trečia, „geltonųjų liemenių“ judėjimas leidžia kalbėti ir apie vidaus politikos ir užsienio politikos santykį. Prezidentas E.Macronas tarptautinėje erdvėje ėmėsi aršaus daugiašališkumo gynėjo vaidmens, tokiu būdu atsakydamas JAV prezidento D.Trumpo administracijos politikai, kuria neigiama daugiašalių instrumentų reikšmė tarptautinei tvarkai. E.Macronas stojasi teisingon istorijos pusėn, bet jo pastangas sutelkti pasaulio valstybes gali diskredituoti nesėkmės šalies viduje. Tokio priežastinio ryšio liberalioms demokratijoms nereikėtų bandyti keisti. Jį reikėtų stiprinti.

Galiausiai reikia akcentuoti socialinių medijų vaidmenį, kuris dar nesulaukė pakankamai dėmesio kalbant apie „geltonąsias liemenes“. Socialiniai tinklai paaiškina judėjimo dinamikos pradžią, jos raidą, nukrypimus ir judėjimo politinį amorfiškumą. Šis kelia vieną didžiausių iššūkių prezidentui E.Macronui ir jo vyriausybei, kurios instinktas buvo geras: E.Philippe‘as susitiko su septyniais judėjimo atstovais. Tokiu būdu dalis atsakomybės perduota ir kitai pusei. Šįkart pamokytos socialinės medijos: jų demokratizuojančiam efektui būtina atsakomybės atsvara.

Ringailė Kuokštytė yra KTU Europos instituto direktorė.