 |
Jaunimo atstovai Vyriausybės sudarytos darbo grupės pasiūlytame pakete pasigedo priemonių. Nenuostabu. Kai problema susiaurinama, jos išsprendimas nepalengvėja.
Jaunimas, 13 proc. registruotų bedarbių – tai tik viena bedarbių kategorija. Moterys (kurių registruotas nedarbas sudaro daugiau kaip 10 proc. visų šalies darbingo amžiaus moterų), neįgalieji (apie 5,5 proc. registruotų bedarbių), vyresni nei 50 metų asmenys (apie 28 proc. registruotų bedarbių) lygiai taip kaip ir jaunimas kasdien susiduria su tomis pačiomis pragyvenimo ir kvalifikacijos kėlimo dilemomis, o šalies ekonomika vienodai kenčia visų nedarbą.
Ką gali ES, ką daro Lietuva
ES turi nedaug galių priimti sprendimus socialinės apsaugos ir darbo srityse. Tai valstybių narių kompetencija. Iš esmės ji jau padarė tai, ką galėjo, – parodė pirštu į atskiros bedarbių grupės problemą ir paprašė už kelių mėnesių informuoti, ar problema dar egzistuoja. O visa, ką ji gali pasiūlyti pati, – tai mobilumas (studijos, stažuočių programos, įgytų kvalifikacijų pripažinimas ES) ir biudžetinė eilutė struktūrinių fondų programose. Tą ji ir siūlo. Beje, ne tik jaunimui. Tuo tarpu mūsų valdžia, nors ir turi sprendimo galią, toliau nežengia.
Darbo vietų kūrimo ir verslumo skatinimas skamba kaip gražiausia muzika darbo ieškantiems ar investuoti į verslą ketinantiems žmonėms. Todėl ir yra mėgstamiausia valdžios dainelė – užliūliuoja ir nereikalauja atskleisti visų natų ir tonacijos. Dar užsimenama apie kreditus, subsidijas verslui, lengvatas mokesčiams. Tai reiškia, kad valdžia supranta, jog sąlygos veikti yra netinkamos, bet vietoj darbo santykių reguliavimo mažinimo daromos išimtys vieniems, kuriamos atskiros programos kitiems, tačiau nesudaromos ilgalaikės ir palankios sąlygos veikti visiems. Čia galima ciniškai paklausti: negi įkūrus darbo vietą „jaunimui“ po trisdešimtojo gimtadienio ši darbo vieta turėtų atitekti tam, kuriam dar nėra 29 metų?
Švietimas ir kvalifikacijos iššūkiai – ne tik jaunimo aktualija
Sudaryta darbo grupė dėl jaunimo nedarbo ir Vyriausybės programos įvardija švietimą kaip neatitinkantį rinkos poreikių. Omenyje turima ir mokymų programų kokybė (esą ne tie įgūdžiai lavinami), ir vadinamasis teisininkų bei vadybininkų perteklius, ir nepakankamas mokslo įstaigų ir verslo bendradarbiavimas. Sutikite, kad šios priežastys yra ne tik jaunimo nedarbo priežastys.
Prieš 30 metų prestižinę Prekybos ir kooperacijos technikumo prekių žinovės specialybę baigusi moteris šiuo metu yra apie 50 metų, ir jei per paskutinį dešimtmetį nesidomėjo tokiomis programomis kaip Radvilė, Presta ar pan., tai didelė tikimybė, kad jos atvejis patenka į registruoto nedarbo statistiką. Studijų turinys ir paklausa prasilenkė laike, o tai galima pavadinti – kvalifikacijos neatitikimu rinkos poreikiams, ir yra pritaikoma ne tik jaunimui, baigiančiam studijas šiais metais ar baigusiam prieš penkerius metus.
Praktinių įgūdžių šiandien neturi ne tik studijas ką tik pabaigęs jaunuolis – juos yra praradusi ir iš motinystės atostogų grįžusi moteris (žinant, kad jos gali tęstis ketverius metus ir ilgiau) ar ilgai nedirbęs žmogus. Kaip spręsti šias problemas – plačiai diskutuojama. Tačiau yra vienas sprendimas, kurį sistemingai vengiama pripažinti. Kvalifikaciją ir įgūdžius galima įgyti (ar susigrąžinti) darbo rinkoje, o į ją patekti turi netrukdyti griežtas darbo santykių reguliavimo barjeras, neleidžiantis tartis individualiai ir preziumuojantis, kad jaunas ar ilgą laiką nebuvęs darbo rinkoje, vadinasi, nesugebės ir nemokės.
Jei buvusiai prekių žinovei Darbo kodeksas nedraustų susitarti su darbdaviu dėl kitokių darbo santykių – terminuotos darbo sutarties, trumpesnių darbo valandų, tai po 6-8 mėnesių ji įvaldytų programines naujoves, įgytų reikalingų įgūdžių ir tada darbo rinkoje galėtų derėtis dėl norimų darbo sąlygų.
Už kiekvieno įstatymo stovi konkretus darbuotojas ir potencialus darbdavys
Švietimo ydos yra kompleksinės, bendro pobūdžio ir reikalauja laiko jas ištaisyti. Tuo tarpu kvalifikacijos ir praktikos trūkumo problemos yra individualios. Todėl dėl darbo santykių leidžiant tartis individualiai, o ne nustatant griežtą visuotinį reguliavimą, konkretaus darbo ieškančio, bet, kaip įvardijama, rinkos poreikių neatitinkančio žmogaus dilemos būtų išspręstos čia ir dabar.
Kaip atrodo pagrindinis darbo santykius Lietuvoje nustatantis įstatymas? Kad būtų įgyvendintas Darbo kodekso reikalavimas įteikti darbuotojui atsiskaitymo lapelį, per metus šalyje, Ūkio ministerijos skaičiavimu, išleidžiama 26 mln. Lt (!). Šis dokumentėlis lyg darbdavio rašytinė ataskaita darbuotojui. Jame išrašomos apskaičiuotos, išmokėtos ir išskaičiuotos sumos. Tačiau ši informacija jau ir taip yra fiksuojama darbo sutartyje, darbo laiko apskaitos žurnaluose ir darbuotojo banko sąskaitoje. Tad vien tam, kad darbuotojo ir darbdavio ginčo atveju sumokėtų sumų faktai būtų viename lapelyje, išleidžiami milijonai, už kuriuos darbdaviai galėtų priimti naujų darbuotojų ar tiesiog pakelti algas esamiems darbuotojams.
Taip pat nepamirškime, kad dirbti leidžiama tik 8 valandas per dieną, o jei dirbote viršvalandžius, tai už juos gali būti tik sumokėtas atlygis, bet jokiu būdu negalite susitarti, kad, tarkim, kitą dieną gautumėte ekvivalentų poilsio laiką (nes jums kaip tik rytoj reikia spėti į paskaitas, pasiimti vaikus iš darželio ar nuvažiuoti pakeisti automobilio žieminių ratų). Kodėl? Jei pakeliui jums kas atsitiks, tai darbo inspekcija tikrai nepagirs jūsų šefo už tai, kad buvo toks supratingas šiems jūsų asmeniniams poreikiams ir užsimerkė prieš Darbo kodekso reikalavimą būti darbo vietoje 40 valandų per savaitę.
Na, o jei gausite „lengvatinį“ kreditą iš Lietuvos ir ES kooperacijos programų verslui įkurti, tai dar nereiškia, kad kartu gausite ir „lengvatines“ sąlygas jo vykdymui. Jei naujoje įmonėlėje sukursite darbo vietą, savo darbuotojui turėsite garantuoti bent minimalią nustatytą algą, mokėti privalomus mokesčius „Sodrai“, garantiniam fondui, pirksite ir pildysite darbo sutarčių registro žurnalus. O jei paaiškės, kad vienintelis jūsų įmonės darbuotojas dirba prastai, tai atleisti jo praktiškai negalėsite, jei jis turės vaikų iki 14 metų.
Darbo kodeksas – visiems ir niekam
Tai tik keli reguliavimo pavyzdžiai, kišantys koją darbo vietų kūrimui, verslumo skatinimui ir nedarbo mažinimui ir apskritai norui ir motyvacijai į(si)darbinti. Jei detaliau susipažintumėte su darbo santykius reguliuojančiais įstatymais, tai jūsų užsidegimas kurti darbo vietą sau, o galbūt ir ką nors įdarbinti, gali būti užgesintas net nespėjus jo padoriai išvystyti.
Ekonomika ir darbo rinka yra dinamiškos: keičiasi darbo formos ir būdai, skirtingi yra žmonių poreikiai ir galimybės – nesikeičia tik reguliavimas. Darbo kodeksas lyg ir tinka viskam, bet iš esmės netinka niekam. Todėl visos trumpalaikės jaunimo įdarbinimo ar kitokios tikslinės programos pasmerktos likti tik programomis, kol pats žmogus negalės su konkrečiu darbdaviu susitarti individualiai, kaip jiems planuoti darbą, kad nenukentėtų darbuotojo poreikiai, asmeniniai-šeimyniniai reikalai, o darbdavio suinteresuotumas plėsti verslą taip pat nebūtų nustumtas į antrą planą dėl administracinių ir kitų valdžios reikalavimų tenkinimo.
R.Griguolaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesnioji ekspertė.
