Lietuvos ir Lenkijos „gero kaimyninio bendradarbiavimo“ principas tapo kertine dvišalio bendradarbiavimo sąlyga, siekiant abiejų valstybių integracijos į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO) ir Europos Sąjungą (ES). Lenkijos parama Lietuvos integracijai į Vakarų struktūras buvo vienareikšmiška. Tuo metu kai jau buvo akivaizdu, kad Lenkijai narystė NATO bus pasiūlyta per pirmąjį plėtros etapą, o Lietuvai dar teks laukti, Lenkijos Respublika tvirtai laikėsi nuostatos, jog Lietuvos narystė NATO yra būtina, nes neįmanoma užtikrinti visapusiško saugumo regione, neužtikrinus visapusiško saugumo kaimyninei Lietuvai. Iki pat narystės Europos Sąjungoje Lenkija aktyviai rėmė Lietuvos narystės pastangas. Lietuvos ir Lenkijos santykiai iš geros kaimynystės išaugo į strateginę partnerystę.
Šiandien Lietuva ir Lenkija vaidina svarbų vaidmenį Europos politiniuose procesuose, todėl būtina plėsti abiejų šalių bendradarbiavimą įvairiausiose srityse, telktis bendriems tikslams, stiprinti atsparumą kylančioms grėsmėms tiek abiem šalims, tiek visai Europai.
Verta prisiminti, kad dvišalė sutartis – galiojantis teisės aktas, kuriuo susitariančiosios Šalys įsipareigojo lenkų ir lietuvių tautinėms mažumoms garantuoti tarptautinius standartus atitinkančias teises, paisyti teisių apsaugos nuostatų, principų ir standartų, kurie apibrėžti tarptautiniuose teisės aktuose.
Sutarties nuostatos ilgus metus liko veikiau deklaracijomis, kurios neįtvirtintos nacionalinės teisės aktuose, o kartu ir mūsų gyvenime.
Deja, nors kitose srityse yra daug pozityvių bendradarbiavimo rezultatų, kuriais džiaugiamės ir didžiuojamės, tautinių mažumų teisių apsaugai ir plėtrai skirtų Sutarties 14 ir 15 straipsnių įgyvendinimui dažnai pritrūksta geranoriškumo ir neretai politinės valios. Sutarties nuostatos ilgus metus liko veikiau deklaracijomis, kurios neįtvirtintos nacionalinės teisės aktuose, o kartu ir mūsų gyvenime.
Atrodė, kad švietimo srityje ledai pajudėjo 2020 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos ir Lenkijos švietimo ir mokslo ministrams Vilniuje pasirašius Deklaraciją dėl lenkų tautinės mažumos Lietuvoje ir lietuvių tautinės mažumos Lenkijoje švietimo įgyvendinimo plano. Bet vėl pasikeitė Vyriausybės ir ministrai, taigi vadovėlių, lenkų (gimtosios kalbos) valstybinio egzamino, finansavimo tiek valstybinei, tiek gimtajai kalbai klausimai vėl stumiami į neapibrėžtą ateitį, tiksliau į Vyriausybės kadencijos pabaigą. O paskui: stengėmės, analizavome ir ruošėmės, bet gavosi kaip visada. Užtat kaip norėjome, kaip žadėjome! Sotūs jau visi tų pažadų, geriau mažutėlis rezultatas, kaip pvz. nauji lenkų k. vadovėliai, iš kurių jau mokosi Lietuvos lenkiškų mokyklų pradinukai arba lietuvių vaikų darželis Lenkijos Suvalkuose, už kuriuos dėkingi ir mokytojai, ir mokiniai, ir tėveliai.
Nuo sutarties pasirašymo daugelis tautinių mažumų teisių įgyvendinimo klausimų vis dar neišspręsti. O pažadai ir juos lydintys teisių aktų projektai nugula ir dulka tai Seimo, tai Vyriausybės stalčiuose. Kartais atrodo, kad politikai patys savęs bijo, nes piliečių neturėtų bijoti, kam tada į politiką ėjo? Tikriausiai Lietuvos archyve turėtų atsirasti dvišalių pažadų ar netesybų lentyna. Bylų būtų sukaupta pakankamai, ateities kartoms nusišypsoti. Šiandien vis dar tikimės sėkmingo Sutarties punktų įgyvendinimo sprendžiant tautinių mažumų švietimo, kultūros, gimtosios kalbos viešame gyvenime vartojimo, žemės grąžinimo, asmenvardžių rašymo klausimus.
Nuo sutarties pasirašymo daugelis tautinių mažumų teisių įgyvendinimo klausimų vis dar neišspręsti.
Daugelis nevyriausybinių organizacijų, Vilniaus regiono savivaldybių, švietimo ir kultūros atstovai nuogąstauja, kad neretai reformos, naujos įstatymų pataisos, poįstatyminiai aktai priimami neįvertinant, kaip jie palies tautinių mažumas, pritrūksta informacijos, dialogo, aptarimo su tautinių mažumų bendruomenėmis. Šį pavasarį laukiame pažadėto ir ypatingu paslapties šydu pridengto Tautinių mažumų įstatymo. Laukimas intriguoja, įdomu, ko sulauksime ir kaip šio įstatymo svarbą tautinėms mažumoms ir dvišaliams santykiams įvertins visuomenė ir balsuojantys politikai.
Visgi, norisi tikėti, kad minint dvišalę Lietuvos ir Lenkijos sutartį, kurios pagrindu prieš 27 metus dvišaliai santykiai pradėti konstruoti pariteto ir konsensuso pagrindu, „sudėtingų ir probleminių“ nuostatų įgyvendinimas įgaus pagreitį, politikai nemindžiukuos ties N kartų hiperbolizuotais pavojais ir menamais nesutarimais, o veiks savo valstybių, daugumos ir abipus sienos esančios mažumos piliečių sėkmei.
Rita Tamašunienė yra Tarpparlamentinių ryšių su Lenkijos Respublikos Seimu ir Senatu grupės pirmininkė.
