Valstybės kontrolė audito „Priešgaisrinių pajėgų veikla mažinant gaisrų skaičių ir jų padarytus nuostolius“ metu nustatė: „Lietuva pagal 100 tūkst. gyventojų tenkantį žuvusių žmonių skaičių gaisruose užima 3 vietą tarp 46 pasaulio valstybių. Analizuotais atvejais 41 proc. komandų budinčiose pamainose buvo mažiau ugniagesių, nei nustatyta. Priešgaisrinėms gelbėjimo pajėgoms trūksta gaisrų gesinimo ir gelbėjimo technikos bei įrangos <...>. Audito rezultatai rodo, kad būtina tobulinti gaisrų prevenciją <...>. Auditorių nuomone, būtina griežtinti atsakomybę už priešgaisrinės saugos reikalavimų pažeidimus.“ Situacija nėra gera. Aukščiausius pasitikėjimo reitingus visuomenėje turinti institucija iš tikrųjų rieda žemyn.
Gegužės mėnesį laidoje „Išbandymas valdžia“ A.Bilotaitė teigė, jog jos pavedimu PAGD pateiks visos priešgaisrinės gelbėjimo sistemos pertvarkos gaires. Ministrė žadėjo artimiausiu metu visuomenei pristatyti ministerijos naują matymą dėl priešgaisrinės saugos ir pateikti konkretų planą.
Nuo šių skambių frazių praėjo daugiau kaip du mėnesiai, tačiau situacija negerėja. Žuvusiųjų gaisruose skaičius, lyginant ketverių metų statistiką, šiais metais didžiausias – 55 asmenys. Skęstančių ir nuskendusiųjų skaičius Lietuvoje niekam neįdomus, nes iš tikro nėra vienos atsakingos institucijos. Kai kuriais duomenimis šie skaičiai du tris kartus didesni nei žūstančiųjų gaisruose. Šitas klausimas – kaip karšta bulvė numestas savivaldai, darykite ką norite. Jei žūstantys gaisruose nejaudina, tai ką kalbėti apie visuomenės saugumą, prevenciją, skęstančiųjų gelbėjimą? Tiek VRM, tiek departamento vadovybė ne kartą viešojoje erdvėje įrodinėjo, kad net žuvusieji gaisruose nėra jų atsakomybė. Kalbama apie kažkokią mistinę tarpinstitucinę atsakomybę. Vadovų nesuvokimas dėl savo atsakomybės ir nuolatiniai pasiteisinimai, ieškant atsakingų kitur, yra sunkiai suvokiami.
PAGD, vidaus reikalų ministrės pavedimu, parengė Priešgaisrinės saugos užtikrinimo gaires. Dokumentas, žinoma, parengtas taip, kaip patogu pačiai departamento vadovybei. Perfrazavus pagrindines turinyje pateiktas mintis, galima visa tai trumpai pristatyti taip:
- Duokite pusę milijardo eurų ir žūstančių gaisruose, galbūt, po 10 metų bus mažiau.
- Būtina prijungti Savivaldybių priešgaisrines tarnybas (SPT) prie departamento tam, kad šios tarnybos savo pagristais reikalavimais nesudarytų nepatogumų departamento monopoliu suinteresuotiems žmonėms.
Dėl pinigų visi viską puikiai suprantame. Tokių lėšų nėra ir nebus. O štai pozicija dėl centralizavimo, kaip ir galima buvo tikėtis, į priekį juda. Įdomu tai, kad būtent dabartinė valdančioji koalicija XVIII Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje pažadėjo stiprinti savivaldą ir perduoti jai dalį funkcijų. Situacija priešgaisrinės saugos srityje rodo, kad konservatorių vyriausybė iš tikro juda priešinga kryptimi.
Dėl pinigų visi viską puikiai suprantame. Tokių lėšų nėra ir nebus.
Ministrė, po garsiųjų gairių pateikimo, nebedalyvauja Seimo komitetų posėdžiuose dėl priešgaisrinės saugos ateities vizijos, pokyčių ir priešgaisrinės saugos standarto užtikrinimo. „Pridengti“ ministrę visur su primityviomis gairėmis, kuriose iš tikro surašytos PAGD ūkinės administracinės problemos, kurių departamentas eilę metų nesugeba spręsti, o VRM visiškai neužtikrina kontrolės ir negeba pareikalauti atsakomybės, siunčiamas viceministras Vitalij Dmitrijev. Spėju, kad ministrė tiesiog nežino, ką pasakyti ir ką padaryti. Juk reikėtų prisipažinti, kad departamentas ją pakišo, o kompetencijos ir valios susitvarkyti su PAGD vadovų savivale nėra. Logiškos vizijos ir profesionalaus ateities matymo trūkumas. VRM vadovybė akivaizdžiai stokoja kompetencijos ir politinės lyderystės.
Aptariamose gairėse nustatytas gražus tikslas – mažinti žūstančiųjų gaisruose skaičių. Tačiau viskas susiveda į gaisrinių pastatų remontą ar statybas bei įvairiausius pirkimus. Klausimas, ar tai tikrai atneš norimą rezultatą ir realią naudą visuomenei. Praktika rodo, kad PAGD linkęs investuoti į didelius pastatus vietoje to, kad užtikrintų tankesnį ugniagesių komandų išdėstymą. O ministerija, kaip matome, viskam pritaria.
Štai, pavyzdžiui, šiuo metu Vilniuje, Karoliniškėse, rekonstruojamas gremėzdiškas gaisrinės pastatas. Viešoje erdvėje pranešama, kad patalpų plotas išaugs iki 1,5 tūkst. kv. m. Daug gražių kalbų apie ugniagesių darbo sąlygų gerinimą (ir tai aišku labai gerai), tačiau tyla apie tai, kad galima buvo žengti drąsesnį žingsnį ir tas pačias lėšas panaudoti dviejų mažesnių ugniagesių komandų išdėstymui – viena ten pat Karoliniškėse, kita – už sparčiai augančios Pilaitės, kur jau nebespėjama tinkamai reaguoti.
PAGD, VRM rankomis, stato nelogiškus ir neefektyvius pastatus.
Tokių probleminių rajonų sostinėje yra ir daugiau, pavyzdžiui, Balsiai, Valakampiai. Panaši situacija Kaune bei Klaipėdoje. PAGD, VRM rankomis, stato nelogiškus ir neefektyvius pastatus, tačiau patys konstatuoja, kad trūksta ugniagesių komandų. Man tai panašu į neefektyvų lėšų planavimą ir panaudojimą. O štai ministerijai viskas gerai. Vertėtų perimti gerąją kitų šalių patirti bei prisiminti dar prieš 15 metų teiktus siūlymus, kad tikslinga plėtoti (optimizuoti) ugniagesių komandų tinklą jas skaidant į mažesnes. Tačiau departamentas ir ministerija nesivargina. Reagavimo laikas, nuo kurio priklauso žmonių gyvybės, sveikatos ir turto išsaugojimas, šiai valdžiai nėra prioritetinis klausimas. Nors iš A.Bilotaitės politinio pasitikėjimo komandos ir PAGD vadovybės savivaldybių priešgaisrinės tarnybos simpatijų nesulaukia, praktika rodo, kad pačios savivaldybės ir SPT savo komandas sugeba perkelti pagal realų poreikį ir esamus, kartais net labai kuklius, resursus išnaudoti efektyviai. Tuo tarpu PAGD tam nemato reikalo. Svarbiausia – duokite pinigų. VRM tenkina toks departamento veikimo modelis.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento sukurtos gairės ministerijai tapo kaip šventas raštas. Viceministras visur jomis prisideginėja, nors dokumente gausu tendencingai iškreiptų faktų dėl SPT. Pavyzdžiui, teigiama, kad dirbtuvių pastatai yra seni, vos pritaikyti ir nėra naujesnių nei 10 metu gaisrinių automobilių. Tai akivaizdi netiesa, kurią patvirtintų ne vienas meras. Gerosios praktikos pavyzdžių, savivaldybių ūkiškumo dėka, yra ir daugiau.
Galima ir toliau kritikuoti SPT, tačiau pati VRM neužtikrina privalomo finansavimo.
Galima ir toliau kritikuoti SPT, tačiau pati VRM neužtikrina privalomo finansavimo. Prisiminkime, kaip 2020 m. rudenį Seimas tvirtino 2021 m. biudžetą. Savivaldybės negavo papildomo finansavimo, būtino ugniagesių darbo užmokesčiui. Konservatorių finansų ministrė Gintarė Skaistė ir jos kolega Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mykolas Majauskas sakė, kad papildomos lėšos numatytos VRM ir ji viskuo pasirūpins. Elementarus nesuvokimas arba išsisukinėjimas, nes savivaldybėms deleguotai funkcijai skiriamos lėšos negali būti susijusios su VRM biudžetu. Tačiau A.Bilotaitė kolegų nepaprotino, jai tokie „planai“ tiko. Sunkiai suvokiama, kaip gali tinkamai funkcionuoti priešgaisrinės saugos sistema, jei tiesiogines funkcijas atliekančių ugniagesių santykis yra apytiksliai 48 proc. SPT ir 52 proc. Valstybinėje priešgaisrinėje tarnyboje (VPGT), tačiau pirmosios tenka 20 procentų viso finansavimo, o antrajai – 80.
Deja, panašu, kad VRM neturi vizijos ir pozicijos tiek gyventojų saugumo, tiek priešgaisrinės saugos sistemos klausimais. Neturi ir ilgalaikės strategijos dėl ugniagesių aprūpinimo technika bei tinkamu budinčių pamainų sukomplektavimu. Bent jau visuomenė to nemato. Pagrindiniu dokumentu tapo šališkai bet kaip sumestos gairės. Susidaro įspūdis, kad konservatorių ministrei visai kiti reikalai galvoje. Belieka tik priminti, kad bet koks delsimas, pažadų dalinimas ir tik susirūpinimų išreiškimas kiekvieną dieną kainuoja gyvybes.
Politinė lyderystė būtina nedelsiant.
Politinė lyderystė būtina nedelsiant. Departamentas privalo transformuotis į naują veiklos modelį ir iš sutaupytų lėšų užtikrinti tinkamą visų savo priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų finansavimą. Tuo tarpu priešgaisrinės saugos ir gelbėjimo sistema turi vystytis Vakarų Europos arba Skandinavijos valstybių pavyzdžių – daugiau teisių, atsakomybių ir galių perduodant savivaldai. Ministrė turi du pasirinkimus – arba dirbti profesionaliai, prisiimant atsakomybę ir demonstruojant lyderystę, arba pasitraukti.
