Kai savo laiku britų premjerė Margaret Thatcher panaikino didumą gamintojams taikytų paramos priemonių, daugelis gamyklų užsidarė, ir pramonės indėlis į britų ekonomiką nuo 25 proc. sumažėjo iki 11 proc. Premjerui Davidui Cameronui pradėjus pramonės gaivinimo vajų teko rimtai spręsti didelių įmonių globalioje rinkoje įtvirtinimo iššūkį, nes be jų britai negalėjo atgauti šalies, kaip vienos iš pramonės lyderių, vardo.
Stipriausios ES ekonomikos jau seniai suvokė paprastą tiesą – savo valstybėje įkurtos ir nacionalinio kapitalo pagrindu užaugintos didžiosios įmonės atlieka labai svarbų vaidmenį – palaiko ir augina valstybės smulkųjį ir vidutinį verslą. Klasikinis pavyzdys yra Vokietija, kuri nepaisant išplėtotos paramos sistemos smulkiam ir vidutiniam verslui, seniai puoselėja pagrindinio ekonomikos ramsčio strategiją – jos esminis ekonomikos pagrindas yra didžiosios pramonės įmonės. Tiek sprendimų priėmėjai, tiek pati visuomenė suvokia, kad Vokietijos pramonės milžinai sukuria tiekimo grandinę, kurioje dalyvauja mažesnės bendrovės – „Mittelstand“ kompanijos (taip Vokietijoje vadinamas smulkusis ir vidutinis verslas). Vokietijoje jau seniai suvokta, kad „Mittelstand“ kompanijas užsakymais maitina Vokietijos pramonės milžinai.
Kodėl staiga prisiminiau Vokietijos ir Didžiosios Britanijos patirtis? Visą nepriklausomybės laikotarpį sprendimų priėmėjai sąmoningai ar nesąmoningai didino atskirtį tarp verslo ir visuomenės. Atėjus pandemijai ir dabar, kai visi krapštomės iš karantino pasekmių, viešojoje erdvėje įsivyrauja naratyvas, kad smulkus ir vidutinis verslas (SVV) negauna paramos, o stengiamasi remti tik stambųjį verslą. Keista nuostata, kai stambiosios įmonės, kuriose dirba daugiau nei 250 darbuotojų iš viso į INVEGA priemones negali pretenduoti. Juolab, kad visa Europa, skirdama paramą SVV, nedaro tokios kategoriškos atskirties, kaip kad Lietuvoje, kur visos įmonės, kuriose dirba daugiau nei 250 darbuotojų ir kurios yra pagrindinis mūsų eksporto garvežys, yra tiesiog nustumiamos į egzistencinį užribį. Kai pasitarimuose su valdžios institucijomis klausiame, kodėl yra priimami tokie kontraversiški sprendimai, tai atsakymas paprastas – buvo priimtas politinis sprendimas.
Visą nepriklausomybės laikotarpį sprendimų priėmėjai sąmoningai ar nesąmoningai didino atskirtį tarp verslo ir visuomenės.
Stebiu statistiką ir niekaip nesuprantu, koks tokių sprendimų pagrindas. Juk statistika kalba pati už save: įmonės iki 10 darbuotojų sukuria 4.1 proc. gamybos sektoriaus pridėtinės vertės, 50-249 darbuotojų turinčius įmonės sukuria 35.7 proc., o virš 250 darbuotojų turinčios įmonės sukuria 46.6 proc. Iš esmės juk dalis vidutinių ir stambiosios įmonės yra tas know-how, kuris 2008-2009 m. per pakankamai trumpą laiką pakėlė mūsų ekonomiką. Nes eksportuojanti pramonė per stebėtinai trumpą laiką grįžusi į vėžes parodė, kad valstybės gajumas priklauso nuo to, ką mes pagaminame ir sukuriame. Didelės įmonės ir dalis vidutinių įmonių ir dabar palaiko mūsų ekonomikos gyvybingumą, kaip mūsų eksporto flagmanai. Tad kyla natūralus klausimas – kodėl mes likimo valiai palikome visas įmones, kurios po pandemijos ir netikėtai užgriuvusios ekonominės krizės galėtų valstybei garantuoti ekonominį stabilumą, darbo vietas ir pajamas iš eksporto?
Verslo išgyvenimo galimybių paveikslas nėra vienalytis. Kuo skiriasi smulkiojo verslo ir dalies vidutinio verslo padėtis nuo stambiųjų įmonių – krizės pradžioje buvo didžiulė injekcija smulkiojo ir vidutinio verslo gyvybingumui palaikyti. Tai yra tie pinigai, kurie buvo numatyti smulkaus ir vidutinio verslo kvėpavimui palaikyti. Ir šiuo atveju greita prieiga prie pagalbos paketo yra ypatingai svarbi, nes tai yra tiesioginė parama sustabdytų įmonių darbuotojams ir įmonių gyvasties palaikymui.
Apie pagalbą didelėms įmonėms galime kalbėti tik būsimuoju laiku. Nuo karantino pradžios didžioji dalis pramonės dar veikė, bet pradėjus lėtėti ekonominės veiklos apsukoms Europoje, sustojo ir didesnė dalis gamybos Lietuvoje. Pakankamai ištęsta gamybos grandinė dar kurį laiką buvo palaikoma faktoringo, draudimo garantijų, bet dabar situacija jau pasikeitė, nes ši finansinė sistema susitraukė – pradėjo buksuoti atsiskaitymų už žaliavas ir atsiskaitymų su vartotojais garantijos. O finansinių pagalbos priemonių pakete didžiosioms įmonėms įrankiai šioms problemoms spręsti nenumatyti. Yra dalis įmonių, kurios gali turėti užsakymų ir puikiai veikti, bet dėl finansinių atsiskaitymų ir garantijų jos priverstos lėtinti tempą. Likvidumo palaikymas yra vienas iš esminių stulpų, į kuriuos vyriausybė turėtų investuoti ir ko dabar labiausia reikia daliai vidutinių ir stambioms įmonėms, kurių veikla yra sustojusi arba lėtėja.
Verslo išgyvenimo galimybių paveikslas nėra vienalytis.
Kuriamas pagalbos verslui fondas, kurio pagalba obligacijų arba kaptalizacijos pavidalu suteiks tam tikras injekcijas įmonių gyvavimui. Iš diskusijų matome šio fondo kūrimo grafikus ir manome, kad, deja, tik birželio pabaigoje fondo kontūrai įgaus kažkokį realesnį pavidalą. Realistiškai svarstant, tokio fondo paleidimui į gyvenimą reikalingas daug ilgesnis laikas. Jeigu jis pradės veikti vasaros antroje pusėje, tai gal jis padės įmonėms įkvėpti gyvasties. Mes jau dvejus metus kalbėjome apie tai tai, kad jei sukurtume tokį fondą, jis padėtų vystyti visų pirma pramonę, valstybė padėtų investuoti į jos kapitalą ir iš esmės mes galėtume atsverti tą besitraukiantį finansinių rinkų dalyvavimą mūsų plėtroje.
Kai prieš kelerius metus vienas po kito iš Lietuvos pradėjo trauktis bankai, aiškiai pamatėme, kad dėl įvairių priežasčių finansinių rinkų žaidėjų skaičius mažėja, fondų dalyvavimas plėtroje kol kas yra labai menkas. Valstybė turėtų katalizuoti šį procesą, jei norime kalbėti apie mūsų ekonomikos ilgalaikę ateitį. Tokio fondo buvimas leistų šiek tiek nusiraminti didesnėms įmonėms, kurios šiandien turi tikrai nemažai problemų, susijusių su krize. Be abejonės, jų dar turės ir ateityje, nes krizės pasekmes ekonomikai jausime dar ilgai. Šiandien reikia tokių instrumentų, kurie padėtų įmonėms susitvarkyti finansus – ar išpirktų įmonių obligacijas, ar teiktų subordinuotas paskolas, ar pagaliau ateitų į įmonių kapitalą.
Dažnai girdime klausimą – kodėl reikia padėti verslui? Geriau padėkime žmonėms. Mes siūlėme nuo pat krizės pradžios duoti pinigus tiesiogiai žmonėms, kurie šiuo metu yra priverstinėse prastovose. Manau, kad argumentus, kodėl reikia galvoti ir apie pagalbą verslui yra puikiai atspindėta Vokietijos valdžios nuostatuose – konkurencingos įmonės, kurios parodė ilgalaikėje distancijoje savo galimybes, kad reiškia kad ir ateityje jos su savo know-how kurs pridėtinę vertę visai valstybei ir temps į priekį ekonomiką, o taip pat ir nubrėš ekonomikos ateities vystymosi gaires. Vokiečiai tai supratę, remia savo nacionalinį verslą, kad jis neužleistų savo pozicijų pasaulinėse rinkose, išlaikytų eksporto apimtis. Mums reikia paramos vidutinėms ir stambioms įmonėms, kad neužleistume savo pozicijų bent jau ES rinkoje, kuri yra pagrindinė mūsų eksporto kryptis.
Valstybė turi suvokti, kad eksportuojančių įmonių atsigavimas priklausys ne tik nuo to, kaip greitai įsivažiuos gamyba Europoje, į kurią eksportuojame didžiąją dalį savo produkcijos, bet ir kito svarbaus aspekto – ar mūsų įmonės sugebės išgyventi šį laikotarpį ir gebės konkuruoti su kitų valstybių įmonėmis ir išlaikyti iki krizės turėtas pozicijas eksporto rinkose. Jeigu didžiosios įmonės nesulauks pagalbos savo veiklos, mokumo ir likvidumo užtikrinimui, o po krizės nebus priemonių skatinančių technologinį atsinaujinimą ir produktyvumo didinimą, tai turėsime liūdnesnį vaizdą nei po 2009 m. krizės, kai mūsų įmonių eksportas per metus susitraukė 40 proc.
Mums reikia paramos vidutinėms ir stambioms įmonėms, kad neužleistume savo pozicijų bent jau ES rinkoje, kuri yra pagrindinė mūsų eksporto kryptis.
Iki pandemijos visur išdidžiai skelbėme, kad mūsų eksportas viršijo importą, tai kodėl atsitikus tokiai krizei ir ne dėl įmonių kaltės, jos nustumiamos į šalį ir paliekamos kapanotis pačios? Aišku, čia suveikia tas lietuviškas instinktas, kai visi skelbia – stambusis verslas tegu susiveržia diržus ir kapstosi pats. Galima dar pridurti, kad jeigu jau mėnesį verslas nesugeba išgyventi pats, tai ko jis vertas. Noriu tik priminti, kad visame pasaulyje verslas nekaupia lėšų kojinėje. Jis investuoja į verslo plėtrą, technologinį atsinaujinimą. Apie lašinius ir gebėjimą išgyventi bent porą mėnesių gali kalbėti tie, kurie gamybą matė tik ekskursijų metu, kai su vizitu aplankydavo įmones, o patys realiai nė dienos nedirbo versle. Juolab, kad jau eilę metų dėl labai riboto priėjimo prie finansinių resursų, įmonės darbo užmokestį kėlė, technologinį atsinaujinimą ir plėtrą didžiąją dalimi vykdė iš savo vidaus finansinių resursų.
Ekspertų teigimu, vidutinė smulkaus verslo įmonė, negaudama pajamų, išgyventi galėtų 27 dienas. Ketvirtadalis įmonių išgyvens mažiau nei 13 dienų, o tik 25 proc. įmonių yra pajėgios išgyventi daugiau kaip 2 mėnesius. Jeigu situacija nesikeis, tai pasibaigus dviejų mėnesių karantinui galime išvysti didžiųjų įmonių griūtį. O juk valstybės interesas turėtų būti, kad šią krizę išgyventų kuo daugiau įmonių ir turėtume kuo mažiau bedarbių.
Ši krizė yra ne tik išgyvenimo klausimas, bet ir iššūkis ateičiai – po krizės prasidės esminiai perdalinimai – gamyba iš Azijos kelsis į Europą, iš naujo vyks įnirtinga kova už eksporto rinkas. Ar mūsų valstybė gebės pasinaudoti atsiveriančiomis naujomis galimybėmis ir plėsti gamybos apimtis, priklausys nuo sprendimų, kuriuos ji turi priimti artimiausiu metu. O sprendimų ateityje reikės ne vieno ir esminio: Vyriausybės pateiktas daugiau nei 6 mlrd. eurų dydžio ilgalaikis investicijų planas sukurs realią pridėtinę vertę, jeigu lėšos bus investuotos į ateities kryptis. Tą patį galima pasakyti ir Europos atsigavimo fondo lėšas, kur Lietuva galėtų pretenduoti į 6,3 mlrd. eurų. Visos šios lėšos ir visi sprendimai dėl projektų finansavimo iš šių lėšų turi koreliuoti tarpusavyje, turi atliepti naujos Europos pramonės strategijos keliamus tikslus ir turi būti skirti skaitmenizacijos, aukštos pridėtinės vertės ir žaliojo kurso ekonomikos kūrimui. Bet tam reikalinga aiški valstybės vizija ir ateities strategija bei potencialas ją įgyvendinti. Jau dabar turime pradėti detalią ir visą apimančią diskusiją, kokius sprendimus turi padaryti valstybė, kam turi ruoštis verslas, švietimo ir, aišku, žmonių perkvalifikavimo sistemos, kad tiek viešasis sektorius, tiek verslas jau artimiausiu metu galėtų kryptingai veikti ir galėtume būti lygiaverčiai dalyviai Europoje gimusių ir auginamų iniciatyvų, tokių kaip europines strateginės vertės grandinės, DI klasteriai, europinių verslo čempionų kūrimas ir t.t. Šiuo atveju tik gražių deklaracijų nepakanka – tam reikia aiškios strategijos ir visų – politikų, viešojo sektoriaus ir verslo – bendro veikimo.
Robertas Dargis yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
