Stipri ekonominė bazė yra esminės svarbos dalykas Europos konkurencingumui, darbo vietoms ir Europos vaidmeniui globalioje rinkoje. Verslas, matyt, kaip niekas kitas, tiki ES ateitimi ir jos ekonomikos galimybėmis, bet tam, kad ES taptų lydere globalioje rinkoje, verslas ir ES institucijos turi veikti kartu ir spręsti Europai iškilusius iššūkius: vienodomis sąlygomis ir aiškiomis taisyklėmis grindžiama prekyba, kova su protekcionizmu, lankstesnis reglamentavimas, parama moksliniams tyrimams ir inovacijoms visoje ES, sąlygų, leisiančių Europos pramonei ir paslaugų vertės grandinėms konkuruoti globaliose rinkose, sukūrimas, „Brexit“ poveikio Europai mažinimas, stabilios aplinkos investuotojams ir energijos tiekimo saugumo užtikrinimas, darbo jėgos mobilumas, produktyvumo didinimas ir t.t.
Visi šie klausimai labai svarbūs ir Lietuvai, kaip pramoninei valstybei, kurios indėlis į BVP yra apie 20 proc. Nors šiandien mes galime pasidžiaugti, kad vis dar išlaikome augimą visose pagrindinėse kategorijose, auga eksportas bei didėja investicijos, bet neturime pamiršti, kad Lietuvos ekonomika yra viena atviriausių pasaulyje, todėl bendras ekonominis lėtėjimas ES rinkose, JAV ir Kinijos prekybos klausimai, JAV sprendimai ES rinkos atskiriems segmentams vienaip ar kitaip atsilieps Lietuvos pramonei.
Pridėkime dar tokius veiksnius, kaip lėtai augantis produktyvumas, mūsų įmonių nepasirengimas technologiniams pokyčiams, nepakankamai išplėtotas pramonės potencialas, nes Lietuvoje dominuojančios mikro ir mažos bendrovės neturi pakankamo suvokimo ir pajėgumų, kad diegtų skaitmeninimo technologijas, o žemo ir vidutinio technologinio išsivystymo gamybos pramonė sukuria apytiksliai ¾ visos Lietuvos gamybos produkcijos, pardavimo pajamų ir pridėtinės vertės. Tad laukia daug iššūkiu ir neatidėliotinų sprendimų. Tradiciškai, paskendę antraeilių klausimų jūroje, mes prarandame laiką, o toks delsimas Lietuvos verslui padėties negerina ir mūsų ekonomikos nestiprina.
Kinija jau seniai yra paskelbusi savo ekonominės plėtros planą „Pagaminta Kinijoje 2025 m.“, Vokietija ekonomikos ministras dar šį pavasarį pristatė savo valstybės pramonės strategiją 2030 m. „Made in Germany“. ES rengia išsamią ir ilgalaikę ES pramonės politikos strategiją iki 2030 m. Strategija turėtų tapti svarbiausiu būsimos Komisijos darbotvarkės prioritetu ir būti pradėta įgyvendinti naujojo ES institucinio ciklo pradžioje. Bet mes puikiai suvokiame, kad joks europinis dokumentas mūsų neišgelbės, jeigu neturėsime politinės valios, o svarbiausia suvokimo, kad turime pradėti šiuos klausimus PATYS spręsti savo valstybės viduje.
Iki šiol diskusijos apie Lietuvos pramonės raidą ir ateitį, ateities strategines kryptis vyksta tik tarp kelių asocijuotų struktūrų ir ministerijų, bet ir tai atskirais klausimais. O bendro matymo ir vizijos, kokį kelią renkasi valstybė ir koks vaidmuo čia tenka verslui, mes neturime. Verslą valstybė prisimena tik tada, kai biudžete atsiranda skylė vienam ar kitam skubos tvarka sugalvotam „teisingesniam perdalijimui“, tada prisireikia padidinti mokesčius, kad surinktų vieną ar du papildomus milijonus į biudžetą.
Akivaizdu, kad neužtenka tik deklaruoti, kad Lietuva yra puiki vieta aukštos pridėtinės vertės produktams kurti, kad ateityje ji taps aukštų technologijų sala. Tam reikalingas planas ir kalbėjimas vienu balsu.
Mes vis kalbame apie aukštos pridėtinės vertės segmentus, bet neturime aukštos pridėtinės vertės gamybos – aukšto technologinio išsivystymo sektorius pagamina šiai dienai tik 3,6 proc. visos Lietuvos gamybos pramonės produkcijos, tad turime pripažinti esamą realią situaciją ir kartu su valdžios institucijomis spręsti klausimą, ką turime daryti. Svarbiausia, valstybė turi pakeisti požiūrį į verslą – pasaulio konkurencingumo indeksas akivaizdžiai byloja, kad iki šiol mes nesprendžiame konkurenciją iškraipančių mokesčių, darbo rinkos, finansinio kapitalo rinkų klausimų.
Valstybė turi suvokti, kad verslas yra ne tik melžiama karvė biudžetui papildyti.
Valstybė turi suvokti, kad verslas yra ne tik melžiama karvė biudžetui papildyti. Pirmiausia, stiprus ir perspektyvą šioje valstybėje matantis verslas yra visos ekonomikos ir šios valstybės piliečių gerovės garantas – be stipraus verslo valstybė negalės sukurti gerovės savo piliečiams.
Tik veikdami kartu, o ne priešpastatydami verslą ir visuomenę, verslą ir valstybę, mes galime būti stiprūs ir turėti ateitį. Valstybė ir, visų pirma, politiniai lyderiai turi būti prognozuojami, nes tik prognozuojamoje aplinkoje verslas gali planuoti ir kurti ateitį.
Šiandien novatoriška galia lemia visuomenės gerovę ir sukuria bei užtikrina darbo vietas. Ši galia sukuria prielaidas geopolitinei bei geoekonominei lyderystei. Laikydamiesi įsitvėrę dabartinės situacijos ir galvodami, kad priklausydami tik nuo užsakomosios žemos pridėtinės vertės prekių gamybos mes „prakentėsime“ XXI a. technologinių tornadų atnešamus pokyčius ir vėl viskas bus kaip anksčiau, mes pasmerkiame save pražūčiai.
Reikia galvoti, kaip pakeisti įmonių matymą ir mąstymą ir jas paskatinti naudotis valstybės ir ES teikiamomis galimybėmis investuoti į ateities technologijas, inovacijas ir skaitmeną. ES vykstanti sparti pramonės automatizacija ir robotizacija turės įtakos verslo bei užsakomosios gamybos ryšiams tarp skirtingų ES šalių narių. Norėdamos išlaikyti ir plėtoti užsakomosios gamybos ryšius su pagrindinėmis ES šalimis narėmis, Lietuvos gamybos įmonės turės sekti jų pavyzdžiu ir prisijungti prie ES „automatizacijos ir robotizacijos lenktynių“, kurios dar labiau sustiprins produktyvumą ir procesų efektyvumą. Priešingu atveju, įmonėms grės dezintegracija iš ES gamybos vertės grandinių.
Kol kas nesame tam pasirengę – Pasaulinį inovacijų indekso skalėje Lietuvai teko 38 vieta tarp 129 valstybių ir 23 vieta tarp Europos Sąjungos (ES) valstybių. Situacijai keisti reikia ryžtingo bendro politikų, verslo ir visuomenės veikimo: užpildyti žinių trūkumą, nes Lietuvoje tik vienas iš dešimties mažų ir vidutinių įmonių vadovų girdėjo apie ketvirtąją pramonės revoliuciją, sukurti verslui stabilią ir prognozuojamą verslo aplinką, kad verslas nebijotų imtis rizikų, padidinti kapitalo rinką, nes nuo to priklauso mūsų verslo materialinės investicijos ir plėtra, spręsti darbuotojų kvalifikacijos ir parkvalifikavimo klausimus, o svarbiausia – darbuotojų trūkumo klausimus ir ateities darbo rinkos iššūkius.
Mes turime rengti savo visuomenę gyventi ir veikti skaitmenos amžiuje. Kiekvieno piliečio skaitmeniniai įgūdžiai yra gyvybiškai svarbūs valstybės ateičiai, todėl privataus ir viešojo sektoriaus darbuotojų DI pagrindų ir pažangiausios skaitmenos žinios yra vienas svarbiausių valstybės darbų. Mums pagaliau reikia konsoliduoti, pirmiausia, politinę valią į švietimo sritį, kad parengtume mūsų visuomenę technologiniams pokyčiams, kad suteiktume žmonėms reikiamas kompetencijas ir žinias visų lygių mokslo, technologijų, inžinerijos ir matematikos, kompiuterinio raštingumo, kalbų ir meno mokymo srityse. Į ateitį orientuota verslo aplinka ir kokybiška švietimo politika įgalintų didesnę laisvę diegti naujoves ir paspartintų Lietuvos skaitmeninimą bei sudarytų sąlygas verslui kurti aukštesnės pridėtinės vertės produktus.
Kaip jau matome, klimato kaitos grėsmės tema išliks ypač svarbi tarptautinėse, Europos bei nacionalinėse politinėse darbotvarkėse, o pramonė technologiškai privalės vystytis dekarbonizuotos gamybos ir paslaugų link, svarbu, kad anglies dioksido kiekio mažinimo priemonių sąnaudos bei parama pereinamuoju laikotarpiu būtų teisingai paskirstyta visiems dalyviams, vengiant, kad šios priemonės didintų konkurencinę nelygybę. Turime galvoti, kaip kovą su klimato kaita paversti pramonine galimybe. Reikia ne tik diskusijų, kiek skrydžių mes turėtume atšaukti ar kokį procentą elektrinių automobilių ar biokatilų turime turėti iki 2025 m., bet turime galvoti kompleksiškai, išnaudojant mūsų pramonės ir mokslo pasiekimus.
Dar turime labai daug ką nuveikti, bet šimto punktų programa visada yra pasmerkta nesėkmei. Todėl jeigu politikai ir verslas susitartų dėl bendro kryptingo, ilgalaikio ir realaus veikimo penkių žingsnių programoje: stabili, konkurencinga ir prognozuojama verslo ir investavimo aplinka; švietimo sektoriaus reforma; inovacijų politika ir verslo bei mokslo bendradarbiavimas; kompetetingas, efektyvus ir ant skaitmenos bėgių stovintis viešasis sektorius; demografijos, migracijos ir darbo rinkos strategija – tai būtų rimtas ir ambicingas žingsnis mūsų visų valstybės ekonominio gerbūvio link.
Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
