Esame kūrybinga entuziastų visuomenė. Kaip gražiai ir išradingai mes mokame prisiminti ir paminėti mūsų istorines datas – tūkstantmetis, šimtmetis, trisdešimtmetis.... Mes entuziastingai buriamės po vėliavų, kardelių, taškelių simboliais, bet tik kad ta vienybė ir pasibaigia kartu su švente. Išsivaikštome kas sau, pasineriame į savo kasdienybę iki kito kalendorinio ar istorinio kolektyvinio atsibudimo.
Gerbiu mūsų istoriją, bet ar susimąstėme, kad šlovindami tik savo praeitį ir nekalbėdami apie ateitį mes tiesiog stovime vietoje ar tik iš inercijos judame į priekį. Ar kas nors girdėjo visų mūsų istorinių švenčių minėjimo fone nors vieną diskusiją apie mūsų ateitį ir žmogaus vietą valstybėje? Nepriklausomybės siekėme, nes tai yra pamatas laisvam ir atsakingam žmogui kurti savo gyvenimą ir įgyvendinti savo tikslus. Tokie žmonės ir tampa stiprių bendruomenių šerdimi bei nulemia ir pačios valstybės judėjimo krytį.
Prieš 30 metų mus suvienijo nepriklausomybės ir laisvės troškimas, o ar kalbame apie idėją ar tikslą, kuris taptų paskata kiekvienam savarankiškai veikti ir vienytų mūsų visuomenę? Kalbu ne apie šventinius simbolius, o apie tikslą. Mes pamirštame seną kaip gyvenimas tiesą, kad praeitis ir dabartis yra tik priemonė mūsų ateities tikslui pasiekti. Kartais atrodo, jog slepiamės už istorijos širmos, kad negalvotume apie ateitį, nekalbėtume apie iššūkius, kuriuos turime įveikti, nes jeigu turi didelių svajonių ar tikslų, tai reikės įdėti labai daug pastangų ir kantrybės, kad pavyktų juos įgyvendinti. O tai ne taip jau paprasta...
Gerbiu mūsų istoriją, bet ar susimąstėme, kad šlovindami tik savo praeitį ir nekalbėdami apie ateitį mes tiesiog stovime vietoje ar tik iš inercijos judame į priekį.
Įstrigo vieno iš Baltijos kelio organizatorių atsakymas į klausimą, ar dar kartą pavyktų suburti tokį pat Baltijos kelią: „Esmė ta, kad tokio masto, nebūtinai Baltijos kelias, kas nors įvyktų, tai reikia, kad visi žmonės turėtų vieną bendrą siekį. Šiandien Lietuvoje nėra, netgi jeigu mes sugalvotume tris kokius tikslus ir siekius, ir tai visų nesuvienytų. Tai galimai įmanoma būtų pavojaus atveju, bet, ačiū Dievui, to kol kas nėra ir galbūt niekada nebus ir nereikės. Turi būti tikslas“. Akivaizdus jo žodžių patvirtinimas yra prieš keletą metų vykusi akcija „Idėja Lietuvai“. Išrinkome tris idėjas, Lietuvos vadovai, skambant fanfaroms, iškilmingai jas paskelbė, simboliškai sudėjo parašus...... Toliau niekur ir nepajudėjome – dar viena graži šventė be tęsinio.... Kodėl?
Manau, kad problema yra ne idėjų stoka, o lyderių ir jų pasirengimo pasiaukoti vardan idėjos įgyvendinimo trūkumas. Vėl priminsiu Čerčilį: „Kad uždegtum, visų pirma pats turi degti tuo jausmu. Kad pravirkdytum, visų pirma ašaros turi tekėti pačiam. Kad įtikintum, visų pirma pats turi tikėti”. Kiek mes turime šiandien politikų ir visuomenės lyderių, kurie negalvotų apie savo reitingus, savo siaurą tikslą patikti ir įtikti visiems ir tapatinasi su savo valstybe?
Ar toks siekis lengvai įgyvendinamas Lietuvoje? Manau, kad ne. Pats beveik dešimtmetį bandau telkti verslą, kad susivienydami galėtume kalbėti apie valstybės ateitį, savo problemas, investuoti į jaunimo verslumo, kūrybiškumo ir anterprenerystės vystymą. Verslo susitikimuose visada kalbu, kad mes neturime galvoti tiktai apie save, mes turime jausti atsakomybę už mūsų visuomenę, kad ji keistųsi ir būtų stipri bei atvira permainoms. Deja, bet dar yra verslininkų ar verslo organizacijų, kurios gyvena vedini lietuviui taip būdingo vienkiemisto sindromo arba užduodami tik vieną primityvų klausimą – O KAS MAN IŠ TO?
Mūsų tauta sunkiai priima pokyčius, mes labai inertiškai judame pokyčių link. Prisiminkime, juk kai pasaulyje jau pilnu tempu vyko pirmoji pramonės revoliucija ir buvo tiesiami geležinkeliai bei vyko kiti tuometiniai virsmai, Lietuvoje mes sunkiai pratinomės prie metalinio norago. Įsikibę savo tradicijų ir nuostatų, mes ir dabar sunkiai priimam pasaulio pokyčius ir šiuolaikinio pasaulio atnešamus iššūkius. Kartais atrodo, kad bandome pasislėpti ir pralaukti, kol tos nelemtos technologinės ir globalizacijos audros, kurios jau apėmė visą pasaulį, tiesiog praeis pro šalį ir mūsų nepalies. Mes norime saugiai jaustis ir ramiai gyventi. Sunkiai ateina suvokimas, kad tik žengdami koja kojon su pasaulio tendencijom, gebėdami keistis ir priimti technologines permainas ir naudotis jomis, galėsime sakyti, kad esame savarankiški, patys kuriantys ir už save atsakingi žmones.
Man atrodo, kad tos atsakomybės mes labiausia ir vengiame. Mes siekėme laisvės, kovojome dėl jos, bet kartu su nepriklausomybe ateina ir sekantis dėmuo – atsakomybė. O čia mes ir pradėjome tą ilgalaikį flirtą – mes galvojame, kad politikai gali sukurti mums gerbūvį ir norimą pasaulį. Gelbėtojai, siekiantys valdžios, mums vis žada šviesų rytojų ir teisingą padalinimą, o mes, vengdami prisiimti atsakomybę, mielai deleguojame jiems visą atsakomybę už mūsų pačių ateitį.
Mūsų tauta sunkiai priima pokyčius, mes labai inertiškai judame pokyčių link.
O kai po ketverių-penkerių metų vėl apima nykus jausmas kad gelbėtojų būrys, kuriuo patikėjome, mus nuvylė ir vėl mus paliko prie suskilusios geldos, sunkiai bepripažįstame net sau, kad pats esu kvailys, nes išrinkau ne tą politiką, aš kvailys, kad nepasinaudojau proga ir nejudėjau į priekį. Ir tada rėkiame, kad visi aplink kalti, ir tradiciškai kalčiausi lieka tie, kurie turėjo drąsos ir veikdami patys savarankiškai pajudėjo į priekį ir atitrūko nuo mūsų.
Gal daug kas vėl sakys, kad esame jauna demokratija, kad mūsų visuomenei dar reikia laiko subręsti... Atrodytų, kad 30 metų nepriklausomybės yra pakankamai laiko sutvirtėti. Per tą laiką užsiauginome nemenkus ekonominius raumenis, o kaip su savivoka, mąstymo pokyčiais ir atsakomybe? Per tą laiką juk galėjome užauginti ir naujų lyderių kartą, bet, kaip rodo ir šiandieninė situacija su politinėmis partijomis, stiprių lyderių ir atsakingo elito dar vis neturime, pirmieji jų daigai tik kalasi.
Artėjant naujiems Seimo rinkimams, mes vėl žvalgysimės naujų gelbėtojų, o gal patikėsime tais, kurie jau ne vieną kadenciją „pluša“ Seime ir kuriems svarbiausia procesas ir buvimas, o ne rezultatas. Ar gebėsime deramai įvertinti žmones, kurie turi drąsos kalbėti ne tai ką norime girdėti, o apie tai, ką visi kartu turime nuveikti, o, svarbiausia, ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti? Neturime pamiršti, kad tikras lyderis, kuris nori ne tik pabūti Seime ar kitame poste, bet ir kažką konkretaus padaryti, turi ne tik matyti toliau horizonto ir gebėti įvardinti savo tikslus, bet ir pats tuo patikėti bei žinoti kelią, kaip tuos tikslus įgyvendinti.
Simboliška, kad per rinkiminius metus minėsime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį. Gal jau pagaliau atsigręžus ir įvertinus nueitą kelią, pradėsime žiūrėti į priekį ir užduosime sau klausimą, o kas toliau ir kokiu keliu toliau eisime, ką aš galiu padaryti ir nuveikti šios visuomenės labui? Joks lyderis jokia stebuklinga lazdele nepakeis mūsų ateities, jeigu patys nenorėsime keistis ir judėti į priekį, neišsiugdysime instinkto galvoti apie savo tikslus, savo bendruomenės ateitį ir nevengsime prisiimti atsakomybės.
Reikia viso labo atsisėsti ir pagalvoti. Kiekvienas žmogus turi SAVO misiją. Jos yra labai skirtingos – tai priklauso nuo to, ko nori išmokti šiame gyvenime ir kokią naštą esi pasirengęs užsikrauti ant savo pečių. Žmogui reikia švento noro kažką sukurti ir judėti į priekį ir, aišku, reikia atsiduoti tam. Jeigu tu neturi aistros tam, ką tu darai, tai tu nesukursi to kas bus vertinga kitam.
Robertas Dargis yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
