Šis virusas, kaip su chirurginiu skalpeliu operacinėje, įvairiais pjūviai labai tiksliai atvėrė visas mūsų piktžaizdes:
Pirmas pjūvis – visuomenės reakcija į pandemiją, parodanti ar mes esame išsiugdę atsakomybės jausmą. Ar mes per visą nepriklausomybės laikotarpį ugdėme mūsų visuomenės sąmoningumą, kad jie gebėtų galvoti ne tik apie savo komfortą ir norus, bet ir apie tai, kaip mūsų elgsena gali paveikti kitus? Ar visuomenės atsakomybės suvokimas jau tapo sąmoningu ir suprastu elgsenos formatu? Man rodos, mūsų visuomenė dar nėra tiek brandi, kad ją galėtume vadinti atsakinga, adekvačiai priimančia iššūkius ir pagal juos nusistatanti elgsenos normas.
Akivaizdūs brandos skirtumai, kai palyginame lietuvių ir švedų visuomenes. Švedija nusprendė vadovautis tikru epidemiologiniu mokslu ir vykdyti sveiko proto strategiją, o svarbiausia – pasitikėti savo visuomenės atsakomybės jausmu ir branda. Švedijos sveikatos priežiūros institucijos išleido socialinio atsiribojimo ir kitų sveiko proto priemonių gaires, apimančias tokias sritis kaip higiena, kelionės, vieši susibūrimai, senyvo amžiaus asmenų apsauga. Be to, minimaliai buvo stabdoma ekonominė veikla. Valdžia pademonstravo pasitikėjimą visuomene ir neįstūmė jos į socialinio streso ir ekonominės nežinomybės užribį. Švedai suvokia riziką ir laikosi vyriausybės nurodymų. Ši atsakomybės samprata – žmonių, atsakingų už savo veiksmus ir visuomenės gerovę, iš tikrųjų yra įtvirtinta Švedijos konstitucijoje. Kad mes pasiektume tokį sąmoningumo lygį, turime atsakomybę ugdyti šeimoje nuo pat vaiko gimimo, vėliau – mokykloje. Ir svarbiausia – valstybė turi rodyti pasitikėjimą ir pagarbą savo piliečiui ir jaustis atskaitinga prieš jį už savo veiksmus.
Krizė labai gerai parodė kas yra kas, ar yra gebančių užimti laivo kapitono tiltelį.
Antras pjūvis – politikų elgsena. Pradžioje vyriausybės žingsniai buvo teisingi ir savalaikiai. Vyriausybės parengtas paketas buvo daug žadantis, bet problemos kilo, kai priartėjome prie įgyvendinimo etapo. Seimas, kuris iš realiai buvo perėmęs valdžią į savo rankas ir jau po rinkimų deklaravęs, kad visi sprendimai bus priimami Seime, deja, pandemijos laikotarpiu pasirodė nepakankamai veiksnus ir praktiškai nusišalino nuo sprendimų priėmimo. Gal šioje situacijoje tai ir nebuvo pats blogiausias dalykas, bet rinkėjai iš to turi išmokti labai aiškią pamoką – iš rinkiminės kampanijos metu išdalintų pažadų auksinių kiaušinių, deja, ne tik gulbės, bet ir daugeliu atveju net žvirbliai neišsirito. Krizė labai gerai parodė kas yra kas, ar yra gebančių užimti laivo kapitono tiltelį. Šios krizės metu pamatėme, kaip mūsų valstybėje veikia sprendimų priėmimo sistema, kaip elgiasi opozicija, kokie klausimai dominuoja parlamento darbotvarkėje ir kaip reaguojama į skirtingas nuomones.
Dar vienas ir, manau, pats didžiausias skaudulys – mūsų politikų nenoras kalbėtis su visuomene. Pandemija tapo ištisinių pasirodymų per spaudos konferencijas laiku, bet ar visuomenei būdavo pristatomi argumentai, kuriais remiantis priimami sprendimai tęsti arba netęsti karantiną, lengvinti arba griežtinti atskiras veiklas. Visuomenė iki šiol nežino viso argumentais grįsto algoritmo, kokios veiklos ir kokias etapais bus leidžiamos, kada kas lengvinama, o kas toliau bus ribojama. Tiesiog buvo konstatuojama, kad taip nuspręsta. Jau nekalbant apie atskirus sprendimus, kurių pagrindimas būdavo vienas – priimtas politinis sprendimas. Bet politinis sprendimas taip pat turi būti grįstas kažkokiais argumentais, o svarbiausia politinį sprendimą juk priima ne kokia nors efemerinė būtybė, o politikas, kuris vėliau yra pasirengęs už tuos sprendimus prisiimti ir politinę atsakomybę. Bet Lietuvoje egzistuoja tik viso labo „mistinis politinis sprendimas“ be argumentų ir be konkretaus asmens.
Trečiasis pjūvis – silpnas viešasis sektorius. Ekonomikos ir inovacijų ministerija, kuri krizės metu turėjo tapti flagmanu, padėsiančiu valstybei išsaugoti savo ekonomikos pamatą – verslą, gyvybingą ir konkurencingą ekonomiką, nubrėžianti ateities vystymosi gaires – yra palikta dreifuoti be kapitono. Kad ir koks protingas ir atsidavęs yra žmogus, bet žmogaus galimybės yra ribotos ir vienas ministras tokioje krizinėje situacijoje vadovauti dviem kertinėm ministerijom tiesiog nepajėgus. Šioje situacijoje mūsų politinis elitas nesuvaldė savo politinių ambicijų ir nesugebėjo susitarti dėl Lietuvos ateičiai svarbių klausimų.
Lietuvoje egzistuoja tik viso labo „mistinis politinis sprendimas“ be argumentų ir be konkretaus asmens.
Viešojo sektoriaus žmogiškasis potencialas iki šiol yra, švelniai tariant, letarginės būsenos. Ne vienerius metus verslas kalbėjo apie tai, kad yra būtina stiprinti žmogiškuosius resursus būtent viešajame sektoriuje. Ten turėtų būti žmonės, kurie galėtų greitai priimti sprendimus, prisiimti atsakomybę ir įgyvendinti tuos darbus, kurie yra labai reikalingi tiek mūsų valstybei, tiek verslui, tiek visiems žmonėms, kurie turi kūrybinių idėjų ir galėtų veikti. Pandemijos laikotarpiu akivaizdžiai pamatėme, kad žmonės, dirbantys viešajame sektoriuje, buvo atpratinti nuo atsakomybės. Politinio elito noras būti visada teisiais juos tiesiog nušalino nuo galimybės priimti sprendimus ir būti atsakingais už juos, todėl didžiąją dalį viešojo sektoriaus sudaro žmonės, kurie bijo prisiimti atsakomybę. Puikiai šią situaciją iliustruoja chrestomatinis pavyzdys: statybų leidimo išdavimas yra reikalingas, kad kuo greičiau būtų galima vykdyti su statybomis susijusius darbus. Tokį leidimą mūsų institucijos turi išduoti per 30 dienų ir visada leidimą gausi tik tą 30-tą dieną. Paaiškinimas paprastas: „aš išduosiu leidimą 30-tą dieną, nes jeigu aš išduosiu jį 15-tą dieną, pas mane rytoj ateis STT, FNTT ir paklaus, kodėl aš jį išdaviau anksčiau. Tada aš turėsiu aiškintis, ar negavau kyšio tam, kad jį išduočiau“. Štai tokią sistemą per 30 nepriklausomybės metų mes patys mūsų politikų rankomis sukūrėme ir tokį pasitikėjimo lygmenį mes turime savo visuomenėje.
Pamatėme, kad šiandieninis informacinių sistemų nesusikalbėjimas lėtina procesų įgyvendinimą ir parodė, kad mes pasitikome krizę visiškai nepasiruošę viešajame administravime efektyviai taikyti skaitmeną. Informacinių technologijų sistemos, kurios viešajame sektoriuje turi veikti kaip vieninga gerai išplėtota sistema ir padėtų sparčiai priimti svarbius sprendimus, dar iki šiol yra išskaidyta, duomenų bazės nesąveikauja tarpusavyje ir mes tiesiog neturime apibendrintų duomenų bazių, kurios padėtų viešajam sektoriui veikti efektyviai.
Viešojo sektoriaus rinkos ekonomikos nesuvokimas trukdo greitai priimti efektyvius sprendimus. Ypatingai, kai sprendimai dar turėtų būti grįsti ir rinkos ekonomikos dėsniais. Bet kai viešajame sektoriuje dirba žmonės dažnai nesukūrę nei vienos darbo vietos, neuždirbę jokių pinigų iš savo idėjų, sukurtų savo produktų ar paslaugų, bet nuo jų priklauso esminiai sprendimai, kurie turėtų užtikrinti ekonomikos gyvybingumą, tai ir turime tokį rezultatą.
Ketvirtasis pjūvis – verslas krizės sąlygomis. Verslas į akistatą su krize atėjo skirtingai pasiruošę. Paramos programos verslui pradžioje tikrai atrodė viltingai. Bet po dviejų mėnesių ekonominės veiklos sustabdymo, kuris palietė visų sektorių įmones, tapo akivaizdu – kokias programas beparuoštų mūsų valstybė, jeigu nėra geranoriškumo, jeigu neatsisakoma visagalio biurokratizmo, jeigu noras žongliruoti gražiais skaičiais yra didesnis, nei siekti efektyvių rezultatų, tai galų gale liekame ten kur buvę. Kaip ir visada visose krizėse šioje valstybėje verslas didžiąja dalimi priverstas kapanotis pats. Iš pat pradžių įmonės patikėjo gražiomis programomis ir laukė realios pagalbos, bet dabar jau savo jėgomis bando išplaukti šioje sunkiai prognozuojamoje situacijoje ir ieško sprendimų, kaip išsaugoti darbuotojus.
Akivaizdu, kad technologinė pažanga pagerino mūsų buitį ir palengvino gyvenimą, bet ar pakeitė mus?
Ši krizė ir diskusijos įvairiose ministerijų ir vyriausybės darbo grupėse dar kartą aiškiai parodė, kad verslo bendruomenė turi telktis ir veikti kaip aiškiai ir vieningai savo interesus išreiškianti visuomenės dalis.
Dar vienas svarbus dėmuo – verslo skaidrumo klausimas. Turime nubrėžti aiškią ribą tarp nevisiškai skaidraus verslo ir tarp sąžiningai veikiančio, kuris yra gyvybiškai svarbus valstybei. Šiandien reikia padėti tiems verslams, kuriuose žmonės sąžiningai, investavę savo gebėjimus, talentus, visas lėšas, kartais net šeimos visas lėšas, stojasi ant kojų. Toks verslas turi sulaukti palaikymo ir supratimo iš visuomenės, nes ant tokių verslų stovi valstybės ekonomikos pamatai. Šios pandemijos laikotarpiu verslas atsišaukė ir įsijungė į visuomenės akcijas, telkiant paramą medikams, verslas regionuose aktyviai veikė kartu su savivalda ir visuomene, padėdamas, kuo galėdamas. Ir tas veikimas buvo ne dėl varnelės, kad yra socialiai atsakingas – verslas suvokia ir jaučiasi visos mūsų bendruomenės neatsiejama dalimi. Deja, bet koks vienos ar kitos atskiros įmonės nesąžiningas veikimas, nubloškia į pakraščius visą verslą ir kenkia jo reputacijai bei sukuria prielaidas valdininkams manipuliuoti įvairių biurokratinių priemonių įvedimu, prisidengiant grėsme, kad verslas gali nesąžiningai pasinaudoti parama.
Koronavirusas yra lyg padidinamasis stiklas, padedantis pažvelgti į visuomenę ir politikus bei iš to daryti išvadas, kaip mes turėtume gyventi toliau. Akivaizdu, kad technologinė pažanga pagerino mūsų buitį ir palengvino gyvenimą, bet ar pakeitė mus? Vieninteliai svarbūs pokyčiai, atnaujinantys civilizaciją, yra pažiūrų ir savimonės kaita. Jeigu neišsiugdysime atsakomybės, tikros pagarbos sau ir kitiems, jeigu neturėsime demokratinio pasaulio normų laikymosi instinkto, tai jokie net ir didžiausiu kataklizmai nepakeis nei mūsų mąstymo, nei elgsenos, nei gyvenimo būdo. Taip ir gyvensime be vertybinių orientyrų ir su trumpalaikiais herojais. Čerčilis yra pasakęs: „Jeigu perėjote pragarą – eikite nesustodami“. Šiame etape beliko kiekvienam mūsų pačiam sau atsakyti į klausimą, kuria kryptimi pasuksime, kokį vertybinį bagažą su savimi turėsime ir ką pasiimsime į kompaniją.
Robertas Dargis yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
