Šis lyderis tapatinosi su savo valstybe, gyveno jai ir galvojo ne apie tai, ar bus mylimas tautos ir aplinkos, bet kaip valstybę, kuriai jis tarnavo, padaryti stipria lydere. Esminė jo varomoji jėga buvo pažanga ir lyderystė.
Visiems gerai žinoma jo frazė „Ateities imperijos yra proto imperijos“. Tada diskutavome, kad per 30 nepriklausomybės metų jau turėjome išmokti skaudžias pamokas ir jau laikas rinkimuose mums ieškoti ne kuo aktyvesnių globėjų ir pažadų dalytojų, o proto. Proto, kuris turės drąsos pripažinti, kad politinis elitas paskendo populizmo jūroje, ir politikoje nebeliko idėjų, yra tik žaidimai, kad mums reikia lyderių, įkvepiančių bendruomenę diskusijai apie valstybės ateitį ir toli siekiančius sprendimus.
Labai džiaugiausi, kai po Seimo rinkimų į politiką atėjo gausus būrys jaunimo, užaugusio ir išsimokslinusio jau post-sovietinėje aplinkoje. Daugelis tikėjo, kad naujai išrinkto prezidento branda, deklaruojamas atvirumo ir vienybės siekis bei šiuolaikiškai mąstančio pažangaus naujos kartos politikų tandemas bus pagrindas valstybės esminėms permainoms. Dabar, sėdėdami prie suskilusios geldos ir stebėdami Gedimino prospektu non-stop į visas puses iš visų valdžios pastatų skraidančias kaltinimų strėles, apima negeras pagirių ir nusivylimo jausmas. Ir vėl užduodi sau tuos pačius klausimus – nejaugi ši valstybė ir ši tauta verta tik tiek? Nejaugi protas, atsakomybė ir išmintis iš šios valstybės iškeliavo nežinoma kryptimi?
Deja, bet ir toliau mūsų politikoje daugeliu atveju dominuoja viešųjų ryšių akcijos. Visai valstybei svarbūs sprendimai nėra išdiskutuojami nei su koalicijos partneriais, nei partijų viduje, jau nekalbu apie dialogą su socialiniais partneriais – ekonominiais, akademiniais ir kt. Nėra įvertinami esminiai momentai: kaip tokie sprendimai 5-10 metų perspektyvoje darys įtaką ekonomikai, socialiniai aplinkai ir kaip tai paveiks visas kitas sritis. Kuo toliau, tuo labiau net rimčiausių sprendimų priėmimas primena TV žaidimą “Pagauk kampą”. Rodos, kad visi šiame žaidime veikiantys pamiršo esminį principą, kaip veikia valstybė, kaip priimami sprendimai. Ar laikomasi susitarimų, ar gali piliečiai ir verslas pasitikėti valstybe, kai jos sprendimai kinta priklausomai nuo politinių ciklų, ar yra įvertinamos priimamų sprendimų pasekmės? Kokią tai įtaką daro ekonomikai, investicijų pritraukimui, verslo galimybėms plėstis ir investuoti niekas nekalba, o juolab negalvoja.
Nenoriu būti suprastas neteisingai – vertybių klausimas ir vertybinė politika yra nekvestionuojamas dalykas.
Nenoriu būti suprastas neteisingai – vertybių klausimas ir vertybinė politika yra nekvestionuojamas dalykas. Mes patys buvome okupuoti, žinome, ką tai reiškia ir kas yra laisvė, demokratija, rinkos ekonomika – šiuo atveju vienareikšmiškai esame vienoje pusėje, kai kalbame apie vertybes. Klausimas yra dėl veikimo būdų: kokio masto veikimą galime padaryti ir kokios to pasekmės. Suvokime, kad kai kuriais atvejais vertybinė
laikysena yra Europos Sąjungos masto klausimas, aktyvesnio bendradarbiavimo geopolitiniais klausimais Bendrijos viduje iki šiol pasigendama.
Pagaliau pripažinkime, kad kai kurie valstybės sprendimai, į kuriuos tūžmingai reagavo Kinija, dabar kerštaujanti Lietuvos verslui, nebuvo pakankamai apgalvoti, pritrūko išminties ir situacijos įvertinimo. Valstybės ateities kūrimas arba valstybės ateities strategija nėra vienos ar kitos politinės jėgos matymo klausimas. Visada svarbu yra suprasti visuomenės nuotaikas, galimas pasekmes ir brėžti atitinkamas trajektorijas. Sunku suprasti, kodėl mūsų politikai iki šiol galvoja, kad išsišokdami ES formate mes tapsime įtakingesniais žaidėjais ES viduje. Juk, matyt, turėjome visas galimybes prieš priimant tokius sprendimus konsultuotis su ES sostinėmis, kalbėtis Europos Komisijoje ir matyti kokią paramą turėsime, kokios reakcijos bus ES didžiųjų valstybių. Tikrai galėjome, bet klausimas ar norėjome? Dabar, kai jau troba dega, bandome priskviesti gaisrininkus ir iš ES sostinių, ir iš EK, bet ar jau neperdėm vėlai tą darome?
Ir čia norisi priminti VI pr. Kr. Kinijos generolo ir karo stratego Sun Tzu išmintį: nugalėtojai pirma laimi, paskui eina į karą, tuo tarpu pralaimėjusieji pirma eina į karą, o tik tada siekia nugalėti. Tai nėra vien tik taivaniečių ir kiniečių santykių klausimas, manau, kad geopolitinei įtampai kylant, bus daugiau tokių klausimų – laikysena Rusijos atžvilgiu, laikysena Baltarusijos atžvilgiu ir t.t. Geopolitinis paveikslas kinta labai greitai ir refleksijos reikalingos, jos yra būtinos europiniu mastu ir europiniame bendrame kontekste bei suvokime. Turime išmokti veikti kartu su partneriais, rengiant bendras pozicijas, strategijas ir derinant bendrus veiksmus, nes veikiant kartu su kitomis valstybėmis europiniuose ir transatlantiniuose formatuose galbūt vienas ar kitas žingsnis bus padarytas ne rytoj, bet po mėnesio, bet jis bus bendras ir svaresnis.
Per beveik du dešimtmečius mūsų narystės ES netapome šios sąjungos sunkiasvoriais ir netapsime dėl savo dydžio, ekonominės įtakos ir pan. Bet ir nebūtina sau užsibrėžti tokių pseudo tikslų. Reikia viso labo daugiau išminties ir toliaregiško požiūrio, kas skatintų daugiau kalbėtis ir tartis su kitomis ES partnerėmis, aktyviau dirbti ir konsultuotis Europos Komisijos lygmenyje ir formuoti bendras pozicijas mūsų europinės bendruomenės lygmeniu.
Ir čia vėl grįžtu prie Sun Tzu išminties: geriausias lyderis yra tas, kurio aplinkiniai net nepastebi. Kai darbas yra atliktas, tikslas pasiektas, pavaldiniams atrodo, kad jie viską nuveikė patys. Tad klausimas ar atsiras šioje valstyybėje toks lyderis, kuris pagaliau surinks visų šautuvėlius, kuokas ir susodins kalbėtis, atsiras dialogas, įsipareigojimas visuomenei veikti kartu ir noras girdėti vieni kitus. Ar yra šioje valstybėje bent 10 politikų, kurie suvokia, kad tikrasis darbas yra ne viešųjų ryšių akcijos ir garsūs pareiškimai, o ilgas, atsakingas ir nematomas veikimas, kuris rezultatus duoda ne šiandien ir ne ryt.
Ar yra šioje valstybėje bent 10 politikų, kurie suvokia, kad tikrasis darbas yra ne viešųjų ryšių akcijos ir garsūs pareiškimai.
Šiandien staipytis, rodyti savo išmintingumą arba savo kažkokį agresyvumą, nėra laiko. Šita valstybė judės į priekį, kai politikai pagaliau veiks ne vieni, o kartu su visuomene – jaunimu, akademine bendruomene, aktyviąja šios valstybės dalimi verslu - tik tada mes matysime rezultatus. Ir politikai toje vietoje turi ne žaisti savo žaidimus, o tiesiog dabar dirbti - dirbti sutelktai bei vieniningai. Pokytis valstybėje yra visuomenės interesų atspindėjimas, o valstybės svoris ateina per jos ekonominę galią – tai yra amžinos ir neginčyjamos tiesos, kurias mūsų politikai turi pagaliau pripažinti, nes priešingu atveju, Dieve, padėk mums visiems.
Ne už kalnų Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji… vėl išsitrauksime vėliavas, politikai vėl kalbės apie mūsų vienybę, gerovę ir patriotiškumą, o po iškilmių ateis realybė… tikėkimės jau šiek tiek šviesesnė.
