Ar tai neprimena mūsų situacijos? Kai pasidairai po savo kiemą tai vėl kyla natūralus klausimas – o ką mes darome savo visuomenėje, kad ją sutelkti realiai, o ne tik skambiais šūkiais? Priešrinkiminis laikotarpis parodė, kad mes stokojame ambicijos ir valstybės ateities vizijos, o deklaruojami siekiai yra labai trumpos distancijos bėgimui.
Ar susimąstėme kada nors kodėl taip atsitiko? Juk prieš trisdešimt metų visi turėjome vieną bendrą siekį – atkurti Nepriklausomą valstybę, atgauti laisvę veikti ir kurti, vėl tapti Europos ir pasaulio dalimi, iš kurio prieš pusšimtį metų buvome išplėšti jėga. Bet kartu su laisve veikti gavome ir atsakomybės naštą, kuri trukdo, kai pradedi galvoti, kad jau esi nusipelnęs „gyventi geriau“.
Gal tada ir įvyko daugelio pasąmonėje lūžis, kai bandydami bėgti nuo tokių nepatogių mūsų gyvenimui dalykui, kaip atsakomybė ir pareiga, tiesiog delegavome tą atsakomybę dosniai pažadus dalinantiems, o patys savanoriškai ir paklusniai panirome į iškreiptų reginių pasaulį. O gal niekam tų elementarių laisvių jau ir nereikia? Svarbiausia, kad yra dosni ranka maitintoja: vieniems skiriami 200 eurų, kitam dar kokia malonė ištiesiama ar pažadama. Ir to užtenka. Ir kam čia paistyti apie grėsmes demokratijai, neefektyviai veikiančią valdžią, būtinybę galvoti bent keletui metų į priekį, kaip veiksime ir gyvensime.
Kartu su laisve veikti gavome ir atsakomybės naštą, kuri trukdo, kai pradedi galvoti, kad jau esi nusipelnęs „gyventi geriau“
Geriau pagalvojus, patogi daugeliui buvo ir pandemija – tiems, kuriems užtenka gražių pažadų apie šviesų rytojų, galima dabar ne tik pažadėti, bet dar ir realiai kažko pabarstyti, o tie, kurie labiausia erzino – veikiantys ir mąstantys ir dar nežinia ko reikalaujantys, – jiems tiesiog galima prisukti deguonį, atėmus galimybę veikti, ir žiūrėti kaip jie nusibaigs.
Taip atsitiko su verslu – dėl viešojo sektoriaus inertiškumo ir gebėjimų stokos pakankamai geri valstybės norai padėti išvirto į reginį su greitąja pagalba: kai jau pamatė, kad atėmus galimybę veikti ir kvėpuoti verslą ištiko koma, tai pasiuntė jam reanimaciją. Atvykę gelbėtojai konstatuoja, kad situacija bloga ir bus dar blogesnė. Tada pasiunčia kominį ligonį už savo lėšas užsipirkti vaistų porai mėnesių, liepia dar pakeliui iš visų gydymo įstaigų, kuriose lankėsi iki tol, susirinkti visus išrašus iš sveikatos istorijos ir dar po pagalve pakiša kalną sutikimų formų, kurias prieš gydymą turi ligonis užpildyti. Darbas kaip ir padarytas, belieka tik patikinti kominį ligonį, kad priemonės jo gelbėjimui yra numatytos, ir jeigu jis tuos porą mėnesių „pratemps“ ir turės visus popierius, tai jie labai stengsis jam padėti.
Dar viena grupė, kuriai pandemija apribojo deguonies kiekį, yra žiniasklaida. Ir tai ne tik žiniasklaidos išgyvenimo klausimas, o tai pati skausmingiausia visos visuomenės problema – paralyžiuotas nepriklausomos žiniasklaidos darbas atima iš visuomenės galimybę gauti objektyvią informaciją ir žinoti, kas iš tikrųjų vyksta politinėje terpėje. Dabar, kai žiniasklaidai išgyventi yra labai sunku, tuo naudodamiesi politikai labai paprastai už mūsų visų pinigus perka jų dėmesį, jų darbą, o visuomenė gyvena pusiau apšviestoje zonoje, nebegali prieiti prie tikros, teisingos informacijos. Kartais ne dėl melo, bet dėl nutylėjimo.
O liūdniausia, kad Viešųjų pirkimų tarnybos keliamas klausimas, kodėl paramą žiniasklaidai, kaip vienam labiausiai nuo koronaviruso pandemijos nukentėjusių verslų, norima dalyti perkant valdžios darbų viešinimo paslaugas taip ir liko pakibęs ore. Nebuvo jokios reakcijos, jokios diskusijos... Deja, bet mūsų visuomenė kol kas nepasirengusi investuoti į objektyvios žiniasklaidos gyvavimą – mokestis už žinias daugeliui vis dar yra kažkas perteklinio. Tad klausimas lieka atviras ar kol kas tai yra nesuvokimas, kad nemokamų pietų nebūna ar tiesiog daugelį tenkina ta informacija, kurią gauna ir norima likti valdžios finansuojamame vizijų pasaulyje.
Paralyžiuotas nepriklausomos žiniasklaidos darbas atima iš visuomenės galimybę gauti objektyvią informaciją ir žinoti, kas iš tikrųjų vyksta politinėje terpėje.
Krizė tarnauja ir politikų galių išplėtimui mūsų tyliu pritarimu. Mes savo tyliu pritarimu vis daugiau ir daugiau pilietinių laisvių atiduodame politikams. Kartais pagalvoju, kad daugeliui turėjo būti sukrėtimas matant, kaip pačiame Europos viduryje Vengrijos parlamentas ministrui pirmininkui Viktorui Orbanui suteikė įgaliojimus vyriausybei šalį valdyti dekretais. Deja, bet instinktas, kad reikia ginti savo teises ir laisves iki šiol duotas minimaliam kiekiui žmonių. Visuomenė perdėm pasyviai žiūri į jų laisvės ribojimus ir pasiduoda politikų viešųjų ryšių akcijoms, kurie visus laiko įtampoje ir tuo pačiu gelbėja ir paguodžia, padalindama iš mūsų visų pinigų jiems labdarą.
Man rodos, kad mes nusikėlėme į kažkokių kaimynų pasakų pasaulį. Juk lietuvių tautosakoje visada dominavo naratyvas, kad viskas uždirbama ir pasiekiama sunkiu darbu. O dabar mūsų gyvenimo poreikių vyraujantis motyvas yra staltiesė, kurią iškleidus stalas nusikloja; auksinė žuvelė, kuri pildo visų norus; trys broliai milžinai, kur iššoka iš skrynios ir vykdo visus tavo nurodymus ir, aišku, pilnas jėgų jaunuolis, kuris tik drybso ant pečiaus ir vargo nemato. Mūsų dalis visuomenės prarado poreikį mąstyti, svajoti ir kurti. Elitas ir toliau tyli, o politikams yra labai patogus žmogus, kuris tik valgo, miega, geria, bumba ir dauginasi.
Mes grįžtame į tą sovietinę epochą, kur niekas nebetikėjo niekuo. Mes prarandame pagarbą sau ir aplinkiniams, nematome prasmės demokratinio pasaulio normų laikymesi. Politikai kuo toliau tuo aktyviau skatina primityviausių norų išvešėjimą, kurie iš pagrindų griauną mūsų 30 metų augintą demokratinę santvarką. Toks įspūdis, kad sparčiu žingsniu bandome suktis į valstybinį kapitalizmą. Mes vieninteliai Europos Sąjungoje entuziastingai sutikome Kinijos pasvarstymus prailginti savaitgalį iki 2,5 dienos ir puolėme diskutuoti, kaip ir kada juos jau galime turėti. Politikai entuziastingai pritarė ir pasiūlė, kad valstybė galėtų pasamdyti daugiau darbuotojų ir taip spręsti efektyvumo klausimą. O naratyvas „šitoje situacijoje labai svarbu, kad turėtume kuo daugiau valstybės mūsų gyvenime“ pastaraisiais metais jau tampa dominuojančia gaida. Ir niekam tai nekelia klausimo, kaip tai yra suderinama su pilietinės visuomenės ir rinkos principais?
Elitas ir toliau tyli, o politikams yra labai patogus žmogus, kuris tik valgo, miega, geria, bumba ir dauginasi.
Mes jau pradedame pamiršti, kad tikrasis demokratijos pamatas yra pilietinė visuomenė. Geriau nei čekų šviesulys Vaclavas Havelas ir negalėtum pasakyti: „Nereikia būti ekonomistu, kad suprastum: pilietinė visuomenė pati moka už save. Kai viskas apmokama iš valstybės biudžeto, reikia surinkti daugiau mokesčių ir didžiulės pinigų sumos tiems mokesčiams administruoti. Kai mokesčių sistema skatina labdarą, labdarai skiriama daugiau lėšų nei tada, kai labdaros akcijas apsiima vykdyti valstybė. Ir net be mokesčių privilegijų pilietinė visuomenė imasi savo labdaros iniciatyvų.
Tačiau pagrindinis pilietinės visuomenės aspektas, kad ji leidžia žmonėms realizuoti save. Žmonės nėra vien gamintojai, verslininkai ar vartotojai. Jie – ir tai veikiausiai pagrindinė jų savybė – yra būtybės, kurioms reikalinga panašių būtybių draugija. Žmonės trokšta įvairių santalkos, bendradarbiavimo pavidalų, jie nori daryti įtaką pasauliui, kuriame gyvena. Taip pat žmonės trokšta pripažinimo už tai, ką jie daro savo aplinkai. Pilietinė visuomenė – tai vienas iš pagrindinių būdų, kurių dėka žmogaus prigimtis gali būti pilnutinai išskleista. Pilietinės visuomenės priešai tai supranta – ir tai stiprina jų opoziciją". Pagalvokime ir gal pagaliau laikas išnirti iš tų reginių pasaulio....
Robertas Dargis yra verslininkas, buvęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
