Metų gale prie viso neapibrėžtumo pasaulyje papildomą rūpestį verslui kelia valdančiosios daugumos ir koalicijos mokestiniai pasiūlymai, kuriantys nestabilią ir sunkiai prognozuojamą verslo aplinką. Lūkesčių apklausose beveik 40 proc. įmonių vadovų kaip pagrindinę riziką plėtrai įvardija nestabilią verslo aplinką.
Galime tik pasidžiaugti, kad 2019 metais pagrindiniai Lietuvos pramonės sektoriai pasirodė gana atsparūs išorės sukrėtimams. Eksportas ir toliau išlieka Lietuvos ekonomikos varomąja jėga. Visus metus gamybinių pajėgumų lygis išliko aukštoje zonoje, kas byloja, kad gamintojams metų eigoje netrūko užsakymų. Dar daugiau, šių metų trečią ketvirtį gamintojų eksporto lūkesčiai Lietuvoje buvo didžiausi visoje Europoje. Sausio–lapkričio mėn. visa Lietuvos pramonės produkcijos vertė sudarė 21,4 mlrd. eurų, lyginant su tuo pačiu 2018 m. laikotarpiu, padidėjo 3,7 proc. Lietuvos ekonomikos augimo tempai taip pat džiugino – metinis šalies BVP augimas trečiąjį ketvirtį buvo 3,7 proc., sparčiai kilo atlyginimai.
Džiugina Lietuvos pažanga pritraukiant investicijas – prognozuojama, kad pateksime į 3-5 geriausių Europos valstybių tarpą pagal investicijų pritraukimą milijonui gyventojų. Tai teigiamai įtakoja visą verslo aplinką, nes užsienio investicijos yra ne tik didžiųjų gamintojų ar paslaugų tiekėjų atėjimas ir darbo vietų kūrimas, bet ir visos ekosistemos plėtra smulkioms įmonėms, galinčioms pasiūlyti savo paslaugas naujoms kompanijoms.
Svarbiausi prekybos partneriai išliko tie patys – Vokietija ir Lenkija pirmąjį metų pusmetį pasidalino po 9.5 proc. visos lietuviškos kilmės prekių eksporto struktūros. Tolimesnis Lietuvos prekybos partnerių išsidėstymas gali iliustruoti ne tik mūsų ekonomikos atvirumą, bet ir jautrumą prekybos karams: į Švediją eksportas sumažėjo 0,4 procentiniais punktais; kaip ir buvo galima tikėtis, mažėjo eksportas į Jungtinę Karalystę – per metus čia eksportavome 0,2 procentiniais punktais mažiau; ryškiausias pokytis fiksuojamas JAV rinkoje – pirmąją metų pusę, suintensyvėjus JAV ir Kinijos prekybos karams, eksportas į šią šalį per metus susitraukė 2,9 procentiniais punktais.
Lietuvos eksportuotojai ir toliau siekia diversifikuoti savo prekybos partnerius, kas ženkliai prisideda prie eksporto augimo – trečiąjį šių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2018 m. laikotarpiu, lietuviškos kilmės prekių eksporto apimtys padidėjo 5.5 proc. Eksporto raidą įtakojo ne tik užsienio paklausa, bet ir mūsų įmonių investicijos į plėtrą ir technologinį atsinaujinimą – kiek anksčiau padidinti gamybos pajėgumai ir aukštesnis konkurencingumas prisideda prie įmonių augimo. Nors pastaraisiais metais kai kurios investicijos, konkrečiau – investicijos į mašinas ir įrenginius neaugo, bet investicijos į intelektinės nuosavybės produktus bei informacijos ir ryšių technologijų įrangą didėja nuosekliai ir augina įmonių plėtros potencialą.
Galime tik pasidžiaugti, kad 2019 metais pagrindiniai Lietuvos pramonės sektoriai pasirodė gana atsparūs išorės sukrėtimams.
Tačiau tokios tendencijos pagrinde vyrauja didelių įmonių segmente, tačiau jų turime nedaug – didelių gamybos įmonių, kuriose dirba 250 ir daugiau darbuotojų, skaičius nesiekia 150. Lietuvoje dominuoja mažos ir vidutinės įmonės, kurios neturi pakankamų pajėgumų, kad diegtų skaitmeninimo technologijas. Galvojant apie valstybės ekonominio konkurencingumo išlaikymą, susirūpinimą turi kelti tas faktas, kad žemo ir vidutinio technologinio išsivystymo gamybos pramonė sukuria apytiksliai ¾ visos Lietuvos gamybos produkcijos, pardavimo pajamų ir pridėtinės vertės. Dauguma LPK įmonių-narių perėjimą prie aukštesnių technologijų planuoja 3 metų perspektyvoje, tačiau jos susiduria su visa eile kliūčių: net 33 proc. įmonių kaip pagrindinį trukdį technologiniam atsinaujinimui įvardija savų finansinių resursų stoką, 20 proc. – reikiamų kompetencijų žmonių trūkumą, 13,3 proc. – ribotą priėjimą prie išorės finansavimo. Tik 18,75 proc. įmonių teigia, jog su kliūtimis nesusiduria.
LPK atliktos apklausos rodo, kad 66 proc. įmonių technologinis atsinaujinimas reikalingas produktyvumo didinimui, 33 proc. – atsverti darbuotojų trūkumą, o 53,3 proc. – aukštesnės pridėtinės vertės produktams kurti. Tokia situacija atsispindi ir Lietuvos eksporto struktūroje, kur aukštųjų technologijų eksporto rodikliai daugiau nei dešimtmetį yra žemiausi tarp Baltijos šalių. Investicijos taip pat lieka mažiausios tarp Baltijos šalių. Daugiausia jų skiriama statiniams, transporto įrangai, bet ne aukštos pridėtinės vertės produkcijos kūrimui. Verslo ir mokslo bendradarbiavimas išlieka vangus – verslo investavimas į mokslinius tyrimus ir jų plėtrą yra žemas (2018 m. Lietuvoje jis siekė 0,3 proc. BVP, o ES – 1,41 proc. BVP). Akivaizdu, kad valstybei būtinas aiškus planas, kaip didesnę mūsų įmonių dalį pastatyti ant ketvirtosios pramonės revoliucijos bėgių, nes tai svarbiausias mūsų ekonomikos tvarumo klausimas.
Ilgojo laikotarpio perspektyvoje Lietuvos konkurencingumas tampa iššūkiu. Lietuvoje šiuo metu atlyginimai auga sparčiau nei darbo našumas, visuomenė senėja, trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Net 50 proc. įmonių vadovų teigė, kad susiduria su problema surasti darbuotoją su tinkamais įgūdžiais. Anksčiau pigi darbo jėga Europos kontekste Lietuvai leido turėti konkurencinį pranašumą, o dabar pasiektas lygis, kai to nepakanka, o konkuruoti su aukštųjų technologijų šalimis vis dar yra sudėtinga. Todėl labai svarbu išnaudoti darbuotojų kūrybinį ir mokslinį potencialą.
Jau dabar akivaizdu, jog dėl nepalankių demografinių tendencijų vyresnių asmenų proporcija darbo rinkoje didės, o tai veikia bendrą šalies darbo našumo dinamiką. Darbingo amžiaus gyventojų skaičius neišvengiamai toliau trauksis. Prie mažėjimo prisidės tai, kad ekonomiškai aktyvaus amžiaus grupę papildys vis mažiau jaunimo. Tai paskatins konkurenciją dėl talentų. Verslas savo ruožtu turi labai rimtai galvoti, kaip išsaugoti vyresnio amžiaus darbuotojus ir prisitaikyti prie vyresnės darbo jėgos siūlant darbo formų lankstumą, nuotolinį darbą, patogią darbo aplinką. Be verslo svarbus vaidmuo tenka ir valstybės vykdomai politikai. Norint, kad vyresnio amžiaus žmonės ateityje dar aktyviau prisidėtų prie šalies ekonominės gerovės kūrimo ir padėtų spręsti su nepalankia demografija susijusius darbo rinkos iššūkius, valstybė turi rasti būdų juos paskatinti ir padėti jiems ilgiau likti darbo rinkoje.
Anksčiau pigi darbo jėga Europos kontekste Lietuvai leido turėti konkurencinį pranašumą, o dabar pasiektas lygis, kai to nepakanka.
Į šių iššūkių sprendimą turi būti orientuota ne tik Lietuvos užimtumo politika, bet ir visos su „sidabrine ekonomika“ susijusios viešosios paslaugos – sveikatos apsauga, švietimas ar transportas. Tik didesnis ekonomikos orientavimas į žiniomis, o ne tik fiziniu darbu, grindžiamas veiklas ir investavimas į vyresnius žmones gali sumažinti visuomenės senėjimo neigiamą įtaką bendram darbo našumui ir, atitinkamai, paspartinti ekonomikos augimą. Tokiame kontekste reikalingas ir aukštųjų technologijų proveržis.
Kas laukia Lietuvos, jei neatrasime naujų ilgalaikės plėtros galimybių, gali iliustruoti Portugalijos ar Graikijos atvejai, kur po spartaus ekonomikos augimo likta „nuolat besivejančiųjų“ grupėje. Siekiant išvengti tokio scenarijaus Lietuvoje, svarbu identifikuoti veiksnius, kurie tvariai didintų produktyvumą ir sukurtų prielaidas tolimesnei konvergencijai Europos Sąjungos vidurkio link. Akivaizdu, kad reikia galvoti, kaip auginti bendrą valstybės gerovės pyragą, kad ateityje valstybė galėtų užtikrinti konstitucinių įsipareigojimų sveikatos, socialinės apsaugos ir kt. srityse įgyvendinimą, visos šių įsipareigojimų naštos neperkeliant tik ant dirbančių žmonių ir verslo.
Verslas taip pat tikisi, kad šių metų pabaigoje teisėkūros procesuose vyravęs neprognozuojamumas netaps ilgalaike tradicija Lietuvoje, nes sunkiai numatomi, skuboti, trumpalaikės politinės darbotvarkės, bet ne tvarios ilgalaikės strategijos padiktuoti veiksmai blogina Lietuvos verslo ir investicinės aplinkos patrauklumą. Teisinio reguliavimo pasikeitimai yra aktyviai stebimi ne tik šalies viduje, bet ir tarptautiniu lygiu. Lietuvai, kaip nedidelei atvirai ekonomikai, kiekvienas toks pokytis yra gyvybiškai svarbus.
Robertas Dargis yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.
