Praktiškai neįmanoma surasti rajono centro, kuris neturėtų ar bent jau neplanuotų turėti sporto salės su baseinu, o kartais dar ir ledo rūmais. Visai nesvarbu, kad toks objektas jau kyla už kelių ar keliolikos kilometrų – toks įspūdis, kad kiekvienai savivaldybei tiesiog garbės reikalas turėti savuosius „rūmus“. Net jeigu, kaip rodo Šilalės ar Prienų atvejai, tokių statinių išlaikymas senstančioms savivaldybėms kainuoja 200 – 300 tūkstančių eurų kasmet.
Bet gal situacija pasikeitė – Valstybės kontrolė ir apie du – tris ekonomiškai gyvybingus miestus kalbantys ekonomistai atvėrė akis vietos politikams? Gal pagaliau atsirado suvokimas, kad naujos trinkelės ir sporto salės nuolat besitraukiančių regionų neišgelbės? Nieko panašaus. Statybininkų tauta negali nestatyti.
Štai, Biržų savivaldybė rengia naują projektą – 500 vietų sporto salei, baseinui, ledo arenai. Nors patys vietos gyventojai gūščioja pečiais, ar bebus ten kam čiuožti, esą žiemą išliejus ledą susirenka vos keliolika vaikų.
Štai, Biržų savivaldybė rengia naują projektą – 500 vietų sporto salei, baseinui, ledo arenai.
Nors patys vietos gyventojai gūščioja pečiais, ar bebus ten kam čiuožti, esą žiemą išliejus ledą susirenka vos keliolika vaikų.
Tačiau valdžia užmojų už 10 milijonų eurų neatsisako ir ieško sąjungininkų Seime finansavimui pramušti. Kaip ir dar eilė savivaldybių.
Tokių statybų kritikai kaip mat tildomi, apkaltinus empatijos provincijai stoka. Juk ir regionuose gyvenantys žmonės turi teisę į gražią aplinką, kokybiškas paslaugas, turiningą laisvalaikį. Naiviai tikimasi, kad atnaujinus parkus, aikštes ir pristačius arenų regionuose gyvenimas suklestės.
Nors statistika rodo visai ką kitą: žmonių (ypač darbingo amžiaus) mažėja, bendruomenės senėja, privačių investuotojų kaip nėra, taip nėra. Štai Ignalinoje daugiabučių renovacija įvykdyta beveik 100 procentų, vieši pastatai atnaujinti, aikštė išgrįsta, sporto ir pramogų centras su baseinu ir pirtimis veikia, mokyklos su stadionais sutvarkytos. Milijonai ES lėšų įsisavinti. Bet nepaisant puošnaus fasado, vaizdas niūrus: nedarbas didžiausias šalyje, visuomenė seniausia, vaikų ir jaunimo – mažiausiai. Kaip sakė Raimundas Kuodis, jaukus pensionatas.
Akivaizdus įrodymas, kad milijonai į infrastruktūrą regionų neprikels. Prie naujai nutiestų vandentiekių nebėra kam jungtis, o renovuotos mokyklos uždarinėjamos. Privalome nedelsiant stabdyti naujų milijonų stichišką „investavimą“ į trinkeles, o iš esmės spręsti regionų problemas. Nors rizikuoju būti apkaltintas socialinio jautrumo stoka, yra priešingai.
Tikiu, kad Lietuvoje gali būti ne tik 2 – 3 miestai. Ir taip, ten gyvenantys žmonės nusipelno kokybiško švietimo, sveikatos apsaugos ir laisvalaikio. Tačiau pradėti reikia ne nuo baseinų ir ledo arenų. Tik patrauklios darbo vietos gali išlaikyti ir sugrąžinti jaunimą. Investuotojams, kuriantiems darbo vietas už trijų didžiųjų miestų ribų, turi būti sudarytos esmingos mokestinės lengvatos – ne simbolinės, o tokios, kad verslui apsimokėtų kurtis net ir įvertinus visas rizikas bei kvalifikuotos darbo jėgos stoką.
Antra kryptis – biurokratinio aparato decentralizacija. Generalinei miškų urėdijai, Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, Lietuvos paštui, Statistikos departamentui, kaip ir daugybei kitų įstaigų, valstybės įmonių, departamentų visiškai nebūtina spraustis sostinėje. Valstybė yra pats didžiausias darbdavys ir to nevertėtų pamiršti, kai kalbame apie regionų atgaivinimą. Juk šalia tiesioginių darbo vietų kuriasi ir aptarnaujantis sektorius, atsiranda įvairių paslaugų poreikis.
Estai, į kuriuos mėgstame lygiuotis, užsibrėžė iš Talino iškelti 25 valstybines įstaigas, tarp jų ir Švietimo ir mokslo ministeriją su jai pavaldžiomis agentūromis. Tai tikra, o ne fasadinė regioninė politika. Manau, jau seniai ir mums laikas iš esmės pasirūpinti regionais, užuot toliau blizginus fasadą.
Robertas Undro yra Lietuvos socialdemokratų partijos narys
