Kam imtis kraštutinumo, jei dabartinės priemonės, regis, veikia gerai ir itališkas, ispaniškas ar prancūziškas scenarijus nėra prognozuojamas? Aš visiškai palaikau socialinį atsiribojimą (angl. social distancing), tačiau, mano manymu, čia jau persistengta.
Panašu, kad viso pasaulio valstybių valdžioms sunku rasti tinkamą pusiausvyrą tarp apribojimų ir laisvės – jos yra vis labiau linkusios taikyti griežtesnes priemones, kad plačiajai visuomenei sudarytų įspūdį, jog jos kontroliuoja padėtį ir taip darydamos gali užtikrinti gyventojų saugumą. Šia situacija naudojasi kai kurių šalių vadovai, linkę į diktatūrą, tačiau ribas tarp demokratijoje leistinų ir neleistinų dalykų išbando ir demokratiškos valstybės.
Lietuvoje, kurioje aš esu uždarytas, pažeidimai dabar bus baudžiami pagal įstatymus. Seimo netgi prašoma koreguoti Baudžiamąjį kodeksą, kad nusižengimai būtų paversti nusikalstama veika. Tyla – tokia iš esmės buvo visuomenės reakcija į tai. Atrodo, kad „kare prieš koroną“ mes pasiruošę susitaikyti su daug kuo, net ir tada, kai priemonės yra abejotinos ir gali prilygti pamatinių žmogaus teisių pažeidimui.
Visame pasaulyje žmones sukaustė baimė, kurią kursto socialiniai tinklai – ten, regis, žmonės labiau linkę skleisti žinias, kurios kelia nerimą, o ne nuramina ar pažvelgia plačiau. Tai tikriausiai yra didžiausias skirtumas nuo Honkongo gripo 1968-1969 metais, kuris nusinešė apie 1 mln. žmonių gyvybes: tuo metu nebuvo interneto ir socialinių tinklų, tad mes negalėjome sukelti tokios masinės reakcijos.
Kai žiūriu koronanaujienas (ar dar yra kitokių?), negaliu nusikratyti jausmo, jog stebime kažką panašaus į Irako karą. Atėjome kiek pavėlavę dėl neryžtingumo ir todėl, kad dabar labai liaupsinami kinai pradžioje gan ilgai slėpė tikruosius epidemijos mastus ir persekiojo tuos, kurie skambino pavojaus varpais. Į kovą su nematomu priešu atėjome su didele jėga ir dideliu apsiginklavimu, tačiau neturėdami pasitraukimo strategijos. Paskelbiame, iš esmės, karo padėtį, sukuriame klimatą, kuriame pasipriešinimo balsai yra tučtuojau nutildomi teiginiais, kad besipriešinantiems nerūpi silpnesni ar vyresni žmonės, todėl jie yra beširdžiai padarai. Tuo pat metu šitaip sujaukiame savo ekonomiką, kad jos atsigavimui prireiks ne vienerių metų.
Ilgainiui daug daugiau žmonių gali žūti ne dėl koronaviruso, o dėl kitų priežasčių.
Ne, aš nekalbu apie pinigus ir nesu D.Trumpo gerbėjas, kuriam visa ši situacija yra tiktai nepatogumai ir kuris ieško būdų, kaip papildyti turtingiausiųjų kišenes. Tačiau, kad ir paprastai mąstydamas, aš vis tiek suvokiu, jog norint palaikyti sveikatos apsaugos sistemą mums reikalinga bent jau sąlyginai tvirta ekonomika.
Dar daugiau, bankrotų lavina, kurią galime įžvelgti horizonte, sukels savižudybių, depresijų, skyrybų bei susijusių psichinių bei fizinių ligų laviną, kuri smarkiai apkraus jau ir taip perkrautą sveikatos apsaugos sistemą. O ta perkrauta sveikatos sistema taip pat nepajėgs pasirūpinti ir chroniškais ligoniais, todėl bus dar daugiau mirčių. Nepaisant visų priemonių, skirtų apgaulingai saugumo dūmų uždangai, žmonės ir toliau mirs nuo koronaviruso, kadangi joks uždarymas negali sunaikinti viruso. Kitaip tariant, ilgainiui daug daugiau žmonių gali žūti ne dėl koronaviruso, o dėl kitų priežasčių.
Panika, kuri sukaustė ištisas visuomenes, ir į kurią politikai atsakė griežtomis priemonėmis, kai kuriais atvejais keliančiomis grėsmę jau ir taip trapiai, ginčijamai liberaliai demokratijai, remiasi paprastu faktu, kad mes, būdami be galo arogantiški, manėme, jog viskas kontroliuojama ir mūsų esminiu mirties baimės instinktu. Tiesa yra tokia, kad mes niekada visko nekontroliuojame ir mes visi mirsime, anksčiau ar vėliau. Kaip neseniai sakė vienas olandų filosofas ir gydytojas: „Gyvenimas – tai rizika. Didžiuma gyvenimo sodrumo ateina iš rizikavimo. Pavyzdžiui, meilė. Pasidalindamas gyvenimą su kitu, tu prisiimi riziką, tačiau nesi tikras, ar po penkerių metų vis dar mylėsi tą patį žmogų“.
Ar mes gyvensime savo mažose salelėse, kur kai kurie politikai negali atsispirti vidiniam impulsui tapti autoritariniais vadovais, trokštančiais dar daugiau valdžios, kaip Vengrijoje, ir atmeta visą globalaus pasaulio ar Europos Sąjungos idėją?
Taigi, netrukus turėsime Europos valstybes, kurios yra visiškai užsidariusios, be jokio fizinio tarpusavio susisiekimo bei gerokai apribotą susisiekimą šalies viduje, o aplink esančiose šalyse virusas bus nesuvaldomas dėl paprastos priežasties – arba dėl to, kad valdžia yra nekompetentinga ir meluojanti (pavyzdžiui, Rusija), arba viruso suvaldymo priemonės yra visiškas miražas, nes ekonominė ir socialinė padėtis yra tokia (pavyzdžiui, konfliktų zonose: Sirijoje, kai kuriose Afrikos valstybėse). O tuomet? Ar mes gyvensime savo mažose salelėse, kur kai kurie politikai negali atsispirti vidiniam impulsui tapti autoritariniais vadovais, trokštančiais dar daugiau valdžios, kaip Vengrijoje, ir atmeta visą globalaus pasaulio ar Europos Sąjungos idėją?
Žinoma, ne. Bent jau aš nuoširdžiai tikiuosi, kad ne, tačiau nežinau, kaip šalių valdžios įsivaizduoja galinčios vėl atverti sienas ir greitai atgaivinti ekonomiką – pasaulio ekonomiką – išvengdamos greito pandemijos sugrįžimo, vis dar neturint vakcinos ir vieningos strategijos. Negirdėjau nei iš vienos valdžios, kaip jos planuoja sugrįžimą į įprastą gyvenimą, net ir su preliminaria data. Priežastis paprasta: jokio plano nėra.
Man atrodo, kad po kelerių metų, mes žvelgsime atgal ir diskutuosime, kur suklydome, kaip sugebėjome sukurti tokią didelę krizę. Galbūt kažkas buvo negerai su mūsų sveikatos apsaugos sistemomis, jos buvo pernelyg pasenusios, kad susitvarkytų? Aišku, aš nuoširdžiai viliuosi, jog tuo metu mums vis dar bus leidžiama diskutuoti apie šiuos dalykus, išvengiant automatiškos išdaviko ar nejautraus ir savanaudiško šunsnukio etiketės.
Prof. Robertas van Vorenas dirba VDU A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centre
