Kodėl Lenkijoje prekės pigesnės?
Atkreipkime dėmesį, kad diskusija dėl kainų smarkiai paaštrėjo šių metų pradžioje, kai dėl išaugusios politinės rizikos maždaug 10 proc. atpigo Lenkijos zlotas.
Vadinasi, atpigo ir Lenkijoje parduodamos (ypač – vietinės kilmės) prekės. Kitas veiksnys, dėl kurio mažėja kainos Lenkijoje, yra lengvatinis (5-8 proc.) PVM tarifas, taikomas daugeliui perdirbtų ir neperdirbtų maisto produktų. Šie du veiksniai paaiškina iš esmės visą kainų skirtumą, kuris egzistuoja tarp Lenkijos ir Lietuvos.
Šiuo metu Lenkijos zloto kursas atsilieka ne tik nuo ilgalaikio vidurkio, bet ir nuo ekonominiais pagrindais paremto įverčio. Dėl to iš esmės visos pagrindinės prognozuojančios institucijos 6-12 mėn. perspektyvoje brėžia zloto brangimo scenarijų. Kitaip tariant, zlotui brangstant, mažės ir kainų skirtumas tarp Lenkijos ir Lietuvos.
Situacija, kai per pastaruosius ketverius metus minimalioji mėnesio alga buvo didinama 51 proc., o vidutinė pensija didėjo tik 8 proc., yra protu nesuvokiamas disbalansas.
Todėl dabartinės diskusijos, pasiekusios net ir tokį lygį, kai prekybininkai yra įtarinėjami susitarimais dėl kainų, kelia šypseną. Ironiškai galima pastebėti, kad jei tokie susitarimai iš tiesų egzistuoja, tuomet Lietuvoje turėtume pirmąjį kalafiorų kartelį.
Išeitis iš kalafioro krizės – pajamų didinimas
Maisto kainų, ypač – egzotinių vaisių ar daržovių, svyravimai yra natūralus dalykas ir sunkiai su tuo pakovosi. Tačiau vartotojų pasipiktinimą staiga išaugusiomis vienų ar kitų produktų kainomis geriausia būtų malšinti ne padrikai ir dažnai prasilenkiant su teisine bei ekonomine logika, o didinant pajamas.
To galima siekti keliais būdais. Pirma, geriau jau mažinkime mažiausiai uždirbančiųjų darbo apmokestinimą. Toks kelias būtų ne tik socialiai teisingesnis, nes nukreiptas į mažiau uždirbančius (tuo tarpu lengvatinis PVM galiotų visiems), bet ir leistų padidėjusias pajamas skirti vartojimui pagal kiekvieno asmenines, o ne valdžios preferencijas (ir galbūt net visai ne maistui).
Taip pat turėtume daugiau dėmesio skirti pensijų didinimui. Situacija, kai per pastaruosius ketverius metus minimalioji mėnesio alga buvo didinama 51 proc. (o nuo liepos 1 d. padidinus iki 380 eurų pokytis per ketverius metus sieks net 64 proc.), o vidutinė pensija didėjo tik 8 proc., yra protu nesuvokiamas disbalansas.
Valdžia taip pat turėtų daugiau pastangų dėti kovoje su šešėliu, kuris pasiglemžia didžiulę dalį viešųjų finansų ir dėl to neleidžia daugiau lėšų skirti mažiausiai uždirbančiųjų (ir socialiai remtinų asmenų) perkamajai galiai didinti.
Galiausiai, norėdami didinti lietuvių perkamąją galią, turime susikoncentruoti į Lietuvos ekonomikos našumo didinimą. Kaip tik šiuo metu Seime yra svarstomas naujojo socialinio modelio paketas, kurį priėmus pastebimai pagerėtų Lietuvos verslo aplinka ir kuris ne tik padidintų vietos verslo konkurencingumą, bet ir leistų pritraukti daugiau investicijų iš užsienio. Išaugus investicijoms sparčiau augtų ir vidutinis atlyginimas bei į valstybės biudžetą būtų surenkama daugiau mokesčių.
Tačiau neturėkime iliuzijų – augant pajamoms neišvengiamai augs ir kainos. Tokie yra ekonomikos dėsniai. O besiskundžiančių kainomis kaip buvo, taip visada ir bus.
Rokas Grajauskas yra „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas
