Vis dėlto, kaip rodo kitų Europos šalių patirtis, tokiais pat sparčiais žingsniais artėjame ir prie ribos, kuomet vystyti žemą pridėtinę vertę kuriančių ūkio šakų tiesiog nebeapsimokės. Šiandien Lietuvos ekonomikos struktūra yra labai panaši į graikišką ir primena situaciją Danijoje prieš maždaug 30 metų. Kas turi įvykti, kad pasuktume ne graikų, o klestinčių Skandinavijos valstybių, tokių kaip Danija, pėdomis?
Esame vežėjų ir gamybininkų šalis
Lietuvos ekonomika demonstruoja ryškų atsigavimą. Įsivyravusios augimo nuotaikos šiemet apims beveik visus šalies ūkio sektorius – prognozuojame, kad maitinimo ir apgyvendinimo paslaugų sektorius augs 8 proc., gamyba, prekyba – 4 proc., transportas – 5 proc. Augimas apims net ir tuos sektorius, kurie pernai demonstravo neigiamą rezultatą, – žemės ūkį ir statybą.
Tiesa, pastebimą naudą visos šalies ekonomikai neša ne visų sektorių augimas. Pavyzdžiui, jau minėtas žemės ūkis sudaro vos 4 proc. šalies ekonomikos, tačiau jame dirba apie 9 proc. visų dirbančiųjų. Vadinasi, čia sukuriama pridėtinė vertė – labai menka. Gamyboje šiandien taip pat dominuoja žemesnės pridėtinės vertės sektoriai – maisto, baldų gamyba, medžio, metalo apdirbimas.
Lietuvoje kartojasi kitų šalių istorija
Kylant atlyginimams kiekviena šalis pasiekia tam tikrą ribą, kuomet jai nebeapsimoka vystyti žemą pridėtinę vertę kuriančių, darbo jėgai imlių ūkio sektorių. Prie šios ribos sparčiai artėjanti Lietuva gali mokytis iš kitų Europos valstybių – didelė dalis jų šį iššūkį sprendė mažiausiai prieš kelias dešimtis metų. Tiesa, būtina atidžiai pasirinkti sektiną pavyzdį – aukštą pridėtinę vertę kuriančius sektorius ekonomikos ramsčiais pavertusios šalys gali pasigirti sėkmės istorijomis, o to nepadariusios – tik kapanotis iš nieko gera nežadančių vidutinių pajamų spąstų. Atitinkami pavyzdžiai – šiauriečiai danai ir pietiečiai graikai.
Nagrinėjant Lietuvos pramonės struktūrą, nesunku pastebėti, kad ji primena tą, kuria šiuo metu greičiausiai nesidžiaugia Graikija, ir tą, kurią dar prieš 30 metų galėjome matyti Danijoje. Didžiąją Lietuvos pramonės dalį – daugiau kaip penktadalį – sudaro maisto produktų ir gėrimų gamyba. Tuo tarpu aukštųjų technologijų dalis, nepaisant spartaus augimo pastaraisiais metais, vis dar yra labai menka. Galima palyginti: bendra Lietuvos gamybininkų apyvarta siekia 17 mlrd. eurų, iš jų – vos 0,5 mlrd. atitenka aukštosioms technologijoms. Ši dalis, sudaranti vos keletą procentų visos gamybos, yra mažiausia visoje Europos Sąjungoje. O tai ir yra didysis iššūkis – ar sugebėsime pereiti prie aukštesnės pridėtinės vertės kūrimo, ar ne?
Aukštesnė pridėtinė vertė – didesnės algos
Jeigu norime pasaulinio lygio pasiekimų, tai ir mūsų švietimo sistema turi būti pasaulinio lygio, bent jau vienoje ar keliose srityse, į kurias norime koncentruotis.
Kodėl turėtume orientuotis į aukštesnę pridėtinę vertę kuriančias ūkio šakas? Atsakymas paprastas: net ir šiandien tuose sektoriuose veikiančios Lietuvos įmonėse vidutinis atlyginimas šalies vidurkį viršija bent du kartus. Taigi, tai – geras kelrodis, jeigu norime uždirbti daugiau ir gyventi geriau. Daugiau uždirbantys šių įmonių darbuotojai daugiau išleidžia kitoms prekėms ir paslaugoms. Tai leidžia didinti atlyginimus ir kituose sektoriuose – įsisukęs vadinamasis multiplikatoriaus efektas neša naudą visai šalies ekonomikai.
Aukštosios technologijos – tai ne tik gamyba. Kitas pastaruoju metu itin sparčiai pasaulyje augantis pažangus sektorius – informacinių technologijų paslaugos. Informacinės technologijos vis labiau skverbiasi į kitus sektorius – prekybą, finansus, kitas paslaugas. Ketvirtoji pramonės revoliucija žada reikšmingai padidinti ir gamybos skaitmenizavimą. Turtingose šalyse informacinės technologijos jau paaiškina iki pusės viso ekonomikos augimo. Informacinės technologijos jau tapo pagrindiniu ekonomikos garvežiu ir kaimyninėje Estijoje. Estai į šią sritį investuoja jau seniai, o vaisius aiškiau pradėjo raškyti tik prieš keletą metų.
Kaip Lietuvai rasti ir užkurti savo arkliuką?
Lietuva kol kas labiausiai remiasi žemesnės pridėtinės vertės gamyba, prekybos ir transporto sektoriais, tačiau dabartinis modelis ilgai veikti negalės. Būdami maži, privalome koncentruoti išteklius, aiškiai įsivardinti, kas bus mūsų ekonomikos variklis ateityje, ir nuosekliai dirbti ta kryptimi. Svarbiausiu tokios transformacijos elementu turi būti kokybiška švietimo sistema.
Jeigu norime pasaulinio lygio pasiekimų, tai ir mūsų švietimo sistema turi būti pasaulinio lygio, bent jau vienoje ar keliose srityse, į kurias norime koncentruotis. Nors šiandien aukštosios šalies mokyklos absolventams įskiepija neblogas teorines žinias, jos vis dar per mažai dėmesio skiria tarpdiscipliniškumui ir „kietųjų“ žinių komercializavimui.
Tiesa, ne mažiau už konkrečios srities paieškas ir švietimo sektoriaus reformas svarbi drąsa. Jos turi turėti ir valstybė, ir verslas – nebijoti prisiimti rizikos ir būti išprotėjusiais dėl savo idėjų bei jų įgyvendinimo. Proveržio dar nepadarė nė vienas, visuomet būdamas racionalus ir žaidžiantis saugiai.
Rokas Grajauskas yra „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas.
