Rinkimai po rinkimų
Priežastis, dėl kurios kitų metų biudžetas nebus subalansuotas, o valdžia ketina didinti išlaidas labiau nei augs pajamos, yra labai paprasta – kitais metais laukia rinkimai.
Subalansuoto biudžeto greičiausiai nesulauksime ir 2017 metais. Priežastis? Nes juk formuojant 2017 metų biudžetą prieš kitų metų rinkimus ir vėl reikės kažkaip pamaloninti rinkėjus. O vėliau ir vėl laukia savivaldybių, Europos Parlamento rinkimai. Ir taip gyvename jau 25 metus, per kuriuos dar nei karto neturėjome subalansuoto biudžeto. Kitaip tariant, mūsų liga – ne ūminė, bet chroniška.
Tuo tarpu mūsų kaimynai estai kitais metais ir vėl ketina viešajame sektoriuje sutaupyti maždaug 50 mln. eurų, tai yra, panašiai tiek, kiek ir šiemet. Estai supranta elementarų dalyką – kiekvieną ekonomiką veikia ciklai, kuriuos gali sukelti ne tik objektyvūs išoriniai veiksniai, bet egzistuoja ir tam tikras vidinis ekonomikos cikliškumas, kurį veikia dažnai neracionalių rinkos dalyvių lūkesčių svyravimai.
Taip gyvename jau 25 metus, per kuriuos dar nei karto neturėjome subalansuoto biudžeto. Kitaip tariant, mūsų liga – ne ūminė, bet chroniška.
Kaip rodo Lietuvos patirtis po nepriklausomybės, krizės mus užklumpa kas 8-10 metų. Kitais metais Lietuvos ūkis augs jau septintus metus iš eilės. Nesinori būti krizės pranašu, bet turėtume būti pasiruošę ir tokiam scenarijui, nes kita krizė ir vėl gali užklupti greitai ir netikėtai. Ar tai būtų iš už Atlanto ar iš tolimosios Kinijos, o galbūt ir dėl, pavyzdžiui, geopolitinės įtampos su Rusija paaštrėjimo ir visiško Rusijos rinkos užsidarymo.
Jei per 2008-2009 metų krizę Lietuvos viešojo sektoriaus skola išaugo nuo 15 iki beveik 40 proc. BVP, tai per pastaruosius šešerius ekonomikos augimo metus mes jos ne tik nesugebėjome sumažinti, bet net ir padidinome. Šiais ir kitais metais viešojo sektoriaus skola ir toliau išliks didesnė nei 40 proc. nuo BVP. Taigi kas bus kai ir vėl ateis krizė? Skolinsimės iki 70 proc. nuo BVP? Juk tokiu atveju eitume jau pramintu pietinių (ir deja, net tik jų) Europos valstybių keliu, kai skolos augimo tendencija yra labai aiškiai vienakryptė – tik į viršų.
Tai nejaugi esame tiek neprotingi, kad nesugebėtume pasimokyti iš kitų klaidų?
Vartojimo pasaka tęsiasi
Tačiau problema čia, ko gero, yra dar gilesnė, kadangi Lietuvoje netaupo ne tik valdžia, bet ir gyventojai, kurie yra vieni iš didžiausių išlaidautojų visoje Europos Sąjungoje.
Nors oficialūs atlyginimai Lietuvoje yra vieni mažiausių tarp ES šalių, pagal vienam gyventojui tenkantį vartojimą lietuviai pirmauja visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Praėjusiais metais mus dar lenkė slovakai, tačiau šiemet mes aplenkėme jau ir juos bei tapome vienvaldžiais regiono lyderiais.
Vidutiniškai vienas gyventojas Lietuvoje vartojimui išleidžia 685 eurus, antroje vietoje šiais metais likę estai išleidžia 681 eurą, trečioje – slovakai su 670 eurų.
Kaip taip gali būti, paklausite, jei lietuviai uždirba 1,5 karto mažiau nei estai, o suvartoja daugiau? Yra keturios priežastys: 1) oficiali statistika neatspindi šešėlinės ekonomikos masto darbo rinkoje; 2) lietuviai gauna daugiau perlaidų iš į užsienį emigravusių tautiečių; 3) lietuviai gauna daugiau pajamų iš turto; 4) lietuviai mažiau taupo.
Tiesą sakant pagal taupymą esame vieni iš paskutinių visoje ES ir lenkiame tik rumunus bei kipriečius, kurių taupymas yra neigiamas, t.y. jie išleidžia daugiau nei uždirba. Taip, tai įmanoma, kai yra kas skolina. Mes irgi taip elgėmės prieš krizę. Pačiame ekonomikos perkaitimo įkarštyje taip elgėsi netgi mūsų racionalieji kaimynai estai.
Vidutinio lietuvio taupymo norma šiandien vos viršija nulį, tai yra, mes išleidžiame beveik viską, ką uždirbame. Todėl nenuostabu, kad Lietuvoje taip paplitusios ir greitųjų kreditų paslaugos, kurios leidžia į neadekvatų vartojimą linkusiesiems asmenims sudurti galą su galu ir pragyventi nuo vieno mėnesio iki kito.
Todėl nesistebėkime, kad Lietuvoje valdžia netaupo. Netaupome ir mes patys. O juk valdžia viso labo yra visuomenės atspindys.
Rokas Grajauskas yra „Danske Bank“ analitikas Baltijos šalims
